Gimiau 1944 m. Kaune.

Į septynmetę muzikos mokyklą nusprendžiau stoti pati. Visos trys vyresnės seserys jau grojo, tad ir aš labai to norėjau. Pati savarankiškai išmokau natas, paruošiau egzaminui J.S.Bacho menuetą ir nežinant mamai nuėjau į muzikos mokyklą. Mama to nenorėjo, nes namuose jau pakako muzikų…

Kauno 1-oje muzikos mokykloje dirbau 58 metus, joje prabėgo didesnė gyvenimo dalis.

Mylėjau muziką ir vaikus, stebėjau kartų kaitą, teko mokyti mokinių vaikus…

Visi jie buvo įdomūs, skirtingi, gabūs ir nelabai, bet visi norėjo groti, o tai mūsų profesijoje svarbiausia. Išmokyti vaiką pamilti muziką ir norėti groti yra fortepijono mokytojo pašaukimo esmė.

Miela Mokytoja, papasakokite, koks buvo Jūsų kelias į muziką?

Tėveliai man pasakodavo, kad būdama maža, aš visada grodavau pirštukais: ant stalo, ant knygelių, kur bebūčiau – visada grodavau. Tėtis labai mėgo muziką, mama labai gražiai dainuodavo, tėvai muzikavo mėgėjiškai. Namuose stovėjo rojalis, turėjome ir smuikų ir violončelę. Tad nuo vaikystės mane tiesiog traukė muzikuoti.

Šioje mokykloje praleidau beveik visą savo gyvenimą, o pedagoginis stažas siekia 50 metų. Pamenu savo pirmus žingsnius į muziką… Kai namie atsirado pianinas, man buvo penkeri ir Tėtis nuvedė privačiai mokytis groti. Iš pradžių ant žalio kilimėlio mokytoja Silvija „statė“ rankas ir tik vėliau ėmėme skambinti tikru fortepijonu. Tad muzikos mokyklos nelankiau. Besimokydama 4 vidurinėje mokykloje lankiau muzikos būrelį. Ją baigus įstojau į vakarinės muzikos mokyklos fortepijono skyrių. Mano mokytoja tapo Elena Kupstienė, kuri sudariusi programą parengė mane stojimui į Vilniaus pedagoginį institutą muzikos specialybę.

Kaip prasidėjo Jūsų kelias į muziką?

Gimiau 1938 netoli Smolensko, mama Barbora kilusi iš Lietuvos, tėtis Mironas iš Rusijos. Abu mokytojavo, o tėtis dar buvo ir kaimo mokyklos direktoriumi. Po karo šeima atsikraustė į Lietuvą, apsigyvenome Panemunėje. Pamenu, kad mano vyresnieji broliai grojo: vyriausias Michailas akordeonu, jauniausias  Vladimiras pianinu, tad pirmais mokytojais jie ir tapo.

Kokia buvo pradžia?

Nuo pat vaikystės mane žavėjo muzika. Ir kai tėvelių paprašiau, kad vestų mokytis groti pianinu- jie buvo nustebę, šeimoje muzikantų nebuvo. Ir nors pokario metais, nelabai buvo ir galimybių, tačiau tėveliai man samdė privačią muzikos mokytoją, kuri padėjo man pasiruošti ir įstoti į dabartinę J.Gruodžio konservatoriją. Labai šiltai prisimenu savo mylimą mokytoją Radzevičienę. Būtent mokytojos paskatinta įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą.

Kalbiname ilgametį ir viso kolektyvo ypatingai gerbiamą Kauno I-osios muzikos mokyklos pučiamųjų klasės mokytoją metodininką VYTAUTĄ BARNIŠKĮ.  

Gerb. Vytautai, mums žinoma, kad Jūsų tėvas Apseliomas Barniškis buvo operos solistas, vokalo dėstytojas, klarnetistas, todėl paprašysime pradėti pokalbį apie Jūsų šeimą ir vaikystę. (T.B.)

Tėvas mano buvo išsimokslinęs. Baigė jis, man atrodo, konservatoriją 1946 metais, dvi specialybes: dainavimą ir klarnetą.

Kalbiname ilgametę ir viso kolektyvo ypatingai gerbiamą Kauno I-osios muzikos mokyklos fortepijono klasės mokytoją, direktoriaus pavaduotoją ugdymui GENOVAITĘ RUPŠIENĘ.

Kokie prisiminimai iš vaikystės ir muzikos mokymosi laikų ?

Gimiau ir augau Panevėžyje. Kaip šiandien pamenu, kad pas mus atvyko ir apsigyveno fortepijono mokytojas Vladas Butkevičius su žmona dainininke, todėl dažnai namuose skambėdavo muzika, o jis vis grodavo F. Šopeno „Revoliucinį“ etiudą. Man buvo šešeri ir tai pastūmėjo mane stoti į muzikos mokyklą.

Smuiko pedagogas, muzikantas, menininkas. Kauno muzikinio teatro koncertmeisteris, dviejų muzikos mokyklų pedagogas, styginių klasės orkestro vadovas, įvairių muzikinių renginių dalyvis.

Pedagoginiame darbe nemažą dėmesį kreipė į muzikanto asmenybės  formavimą. Tai darbšti ir atsakinga asmenybė. Auklėjo ir ugdė muzikus, kurie sėkmingai dirba ir moko smuiko paslapčių.

Juozas Jagėla  buvo pirmasis mano smuiko mokytojas, J. Naujalio muzikos gimnazijoje. Mokė smuikuoti, bet ir ne tik to – mokė pagarbos žmogui, profesijai ir gyvenimui.