BUVĘ MOKYTOJAI
Šis skyrius skirtas pagerbti buvusius Kauno 1-osios muzikos mokyklos mokytojus. Čia galite rasti informacija apie žmones, kurie buvo Jūsų patarėjai ir įkvėpėjai, draugai ir pagalbininkai, o gal būt – tiesiog žmones, kurie padėjo Jums tapti tokiu žmogumi, kokiu esate šiandien.
Gimiau 1944 m. Kaune. Į septynmetę muzikos mokyklą nusprendžiau stoti pati. Visos trys vyresnės seserys jau grojo, tad ir aš labai to norėjau. Pati savarankiškai išmokau natas, paruošiau egzaminui J.S.Bacho menuetą ir nežinant mamai nuėjau į muzikos mokyklą. Mama to nenorėjo, nes namuose jau pakako muzikų… Tad tiesiog grįžusi pasakiau: mama, jus kviečia ateiti, mane priėmė iškart į antrą klasę! Iš tų laikų pamenu labai malonią fortepijono skyriaus vedėją Babinienę, puikų žmogų – direktoriaus pavaduotoją Bručkų. Aš pati mokiausi pas Aukštuolytę-Pipikienę. Vėliau raudonu diplomu su pagyrimu baigiau dabartinę J. Gruodžio konservatoriją pas dėst. D. Vaitkutę (chorinį dirigavimą). Tuo metu čia dirbo puikūs dėstytojai Simanavičius, Čičys.
Toliau mokslus tęsiau ne tik iš noro, bet ir dėl to, kad gaučiau stipendiją, nes mirus tėvui šeima neturėjo iš ko gyventi. Mama, aišku, dabar jau džiaugėsi mano pasirinkimu, nes pati, nors ir bemokslė, buvo labai muzikali, gražiai dainavo, turėjo stiprų balsą. Tuometinėje LTSR valstybinėje konservatorijoje studijavau chorinį dirigavimą, nors tuo pačiu puikiai grojau fortepijonu. Mano dėstytojai buvo Kaveckas, Bekeris, chorui vadovavo Lopas, Budriūnas. Pamenu, kaip kartą Kaveckas pats nupirko bilietą į Varšuvos operetę ir nusivedė į operos teatrą. Baigiau studijas 1966 m. Kurį laiką dirbau Karininkų namuose, vėliau tapusiais Kauno 3-ąja muzikos mokykla (dabar M. Petrausko MM). Kartu su keliais pirmaisiais mokytojais prisidėjome prie tos mokyklos įkūrimo. Dabar apie pradžią Kauno 1-oje muzikos mokykloje. 1972 metais pati atėjau prašytis į darbą pas tuometinį direktorių Znamenską. Čia jau dirbo mano sesuo Nijolė Kauzienė. Įdarbino koncertmeistere, vėliau seseriai susilaužius koją pavadavau jos mokinius, taip pamažu mokinių daugėjo…
Neužilgo direktoriumi tapo Jonas Kazlauskas. Daugybę kartų kraustėmės, mokykla buvo ir Zanavykų gatvėje pradinės mokyklos patalpose, ir 4-oje vidurinėje mokykloje, ir 10-oje rusų mokykloje, kur dirbdavau vakarais salėje. Kai kūrėmės Gruodžio gatvėje, prie statybų prisidėjo visi. Pastatas buvo baisus, apleistas, žydų prieglauda ar vaikų namai netgi su virtuvėmis. Statybininkai dirbo labai netvarkingai, tad visi lakstėme su plytom, akmenimis, rinkome statybų atliekas. Žodžiu, patys įsikūrėme ir pasidalinome klases. Mano klasė – 102 – buvo būtent virtuvės vietoje. Pirmieji kolegos – Urbaitė, Švedienė, Zakarauskienė, Lekaitė, Česienė, Čekanavičius, Laurinavičius. Mokinių turėjau įvairiausių, bet visi gabūs ir norintys groti. Visi stengėsi, varu varyti groti tikrai nereikėjo nei vieno. Dalis dirba užsienyje – JAV, Armėnijoje ir kitur. Daug kas baigė akademiją (Karklelytė, Mačiliūnaitė, Povilionis, Labanauskas, Galdikienė, Banevičiūtė-Bagočienė).
25 metus vadovavau papildomo fortepijono klasei. Mokyklos aplinka buvo tikrai maloni. Direktorius Jonas buvo taktiškas, supratingas, atjaučiantis nelaimėje. Visus matydavo, kasdien kiekvieną pasitikdavo, pasilabindamas ir palinkėdamas geros dienos. Mokykla visąlaik buvo auganti, daugėjo mokinių, ilgėjo mokymosi laikas. Garsėjo puikiu styginių instrumentų orkestru, kuriam vadovavo Jagėla. Manau, jog mokytojas turi būti suprantantis mokinį, įsigilinęs į jo gebėjimus. Nereikia vaiko spausti, barti, kritikuoti. Mokytojas turėtų būti tolerantiškas, toks, kad mokiniai su džiaugsmu ateitų į pamokas. Linkiu būti atlaidesniems mokiniams, neapsunkinti programų, „nemuštruoti“. Kiek vaikas sugeba – tiek. Nuoširdžiai ir daugiau bendraukite su mokiniais, būkite jiems draugais!
Parengė: mokytoja Jurgita Lapienytė P.S. nuotraukos ištikimo mokyklos renginių fotografo Felikso Kerpausko.
