BUVĘ MOKYTOJAI


Diplomas

Šis skyrius skirtas pagerbti buvusius Kauno 1-osios muzikos mokyklos mokytojus. Čia galite rasti informacija apie žmones, kurie buvo Jūsų patarėjai ir įkvėpėjai, draugai ir pagalbininkai, o gal būt – tiesiog žmones, kurie padėjo Jums tapti tokiu žmogumi, kokiu esate šiandien. 

Laima Danutė Lekaitė – FORTEPIJONO MOKYTOJA


Miela Mokytoja, papasakokite, koks buvo Jūsų kelias į muziką?

Tėveliai man pasakodavo, kad būdama maža, aš visada grodavau pirštukais: ant stalo, ant knygelių, kur bebūčiau – visada grodavau. Tėtis labai mėgo muziką, mama labai gražiai dainuodavo, tėvai muzikavo mėgėjiškai. Namuose stovėjo rojalis, turėjome ir smuikų ir violončelę. Tad nuo vaikystės mane tiesiog traukė muzikuoti.

Kaip ir kur pradėjote mokytis?

Tėvelis nuvedė į Juozo Naujalio muzikos gimnaziją. Pradėjau mokytis pas nuostabią mokytoją N. Kuprevičienę – reiklią, energingą, artistišką asmenybę. Vėliau, kai ji išvažiavo dėstyti į Maskvą, mokiausi pas R. Kiselytę – Kaminskienę. Ji buvo nepaprasto grožio ir man, kaip mergaitei labai imponavo. Aišku, aš ir tingėdavau, ir mažai grodavau. Tačiau matyt buvau talentinga, nes ir tiek grodama puikiai pabaigiau gimnaziją.

Kaip toliau susiklostė Jūsų  kelias?

Po gimnazijos tiesiog natūraliai, kaip ir mokiniai baigę šią gimnaziją, stojau į Vilniaus konservatoriją.

Ar nebuvo jokių kitų minčių apie profesijos pasirinkimą?

Na iš tiesų fizikos mokytojas mane ruošdavo visokiems konkursams ir olimpiadoms, nes aš be galo mėgau astrofiziką. Ir kai jau reikėjo tiksliai apsispręsti, ką toliau studijuosiu dvejojau. Tėtis labai greitai padėjo apsispręsti pasakydamas, kad jei toliau studijuosiu astrofiziką, taip stengdamasi su tokia aistra,  tai greičiausiai pateksiu dirbti į Baikonūro kosmodromą – uždarą kompleksą. O tada mes jau gal ir nebe pasimatysime, nes iš ten, tai jau tikrai negalėsiu parvykti į Lietuvą. Tiesiog sužaidė tėviškais jausmais. Tad sprendimas muzikos naudai buvo labai greitas.

Įstojote į LTSR konservatoriją (dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją). Kaip sekėsi studijuoti?

Mane pasirinko dėstytojas L. Digrys, kuris dėstė ir vargonus ir fortepijoną. Deja, po dviejų kursų ištekėjau ir laikinai mokslus atidėjau, nes išvykau su vyru gyventi ir auginti vaikučius į Palangą. Visada su dėkingumu ir pagarba prisimenu tuometinį konservatorijos rektorių  prof. J. Karnavičių kuris manęs laukė ir neišbraukė iš studentų sąrašų, net tris metus, kuriuos aš praleidau nestudijuodama. Studijas pratęsiau neakivaizdiniu būdu studijuodama pas fantastišką dėstytoją B. Dvarioną.

Papasakokite prašau plačiau. Kas Jums, studentei, labiausiai imponavo konservatorijoje?

Imponavo visa konservatorijos bendruomenė, ypač harmonijos dėstytojas V. Klova, muzikos istorijos mokytojas – puikus žmogus ir eruditas J. Špigelglazas. Bet didžiausią įspūdį man darė specialybės dėstytojas – Balys Dvarionas. Tai buvo be galo artimas man ir mano sielai žmogus: emocionalus, jautrus.  Turiu net jo laiškus, man rašytus, kuriuose mane bara, kad galėčiau daugiau groti, dirbti. Pamokos buvo nepakartojamos. Kiekviena pamoka būdavo kaip istorija, tiesiog gyvenimo istorija. Jis pirmiausia pasidomėdavo manimi, ar viskas gerai, tada pasakodavo pats apie save, tada jis pats dar pagrodavo. Jo pamokose nejaučiau jokios įtampos, sugebėdavau atsipalaiduoti.

Mokydamasi pas prof. B. Dvarioną, Jūs jau dirbote fortepijono mokytoja. Gal Jums ką nors patardavo iš pedagoginės praktikos pusės?

Taip, jis domėjosi mano pedagoginio darbo patirtimi. Ir kas labiausiai įsiminė, tai kad jis sakydavo, jog negali būti jokio mechaninio rankos pastatymo. Jokių kalbų apie tai! Jis sakydavo “tu turi žaisti ant klaviatūros. Vaikas pats padės rankutę, kaip jam patogiausia. O tada lai jis (vaikas) klauso garso kokybę. Išmokyti klausyti – tai svarbiausia! Jokio fizinio „rankos statymo“. Reikia pačiam klausant, žinant kokį garsą nori pagroti ir atitaikyti rankos padėtį”. Taip pat dėstytojas turėjo savo labai aiškią nuomonę apie mokymąsi mintinai.” Jokių kalimų! Jei tau tą dieną nėra nuotaikos groti – tai tu ir negrok. Kitą dieną pamatysi, kokia tau bus trauka prie instrumento ir kokios mintys. Ir pirmiausia gulėdama pergalvok dinaminį planą ir štrichus. Daugiau mąstyk, nei grok”- sakydavo prof. B. Dvarionas.

Ar šias idėjas naudojote savo pedagoginėje veikloje? 

Tikrai taip. Nei vieno vaiko “nemuštravojau ir neterorizavau”. Nei vieno!

Kaip atsidūrėte Kaune?

Vyras gavo dirigento darbo vietą, Kauno Muzikiniame teatre. Tad mūsų šeima ir persikraustė į mano gimtąjį miestą. Aš įsidarbinau  J. Gruodžio technikume (dabartinėje konservatorijoje), vėliau Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje.

Ką prisimenate iš darbo pradžios?

Muzikos mokyklos patalpos buvo labai apleistos, visko trūko. Sunkias sąlygas kompensavo mažas, jaukus mokyklos kolektyvas. Fortepijono skyriuje buvo gal  tik 10 mokytojų. Visi mokytojai labai maloniai bendravo tarpusavyje. Po mokyklos rekonstrukcijos buvo jau jaukiau Ilgą laiką ne tik mokiau groti vaikus fortepijonu, bet ir akompanavau smuikininkams.

54 metai pedagoginio stažo – tai labai daug. Kas Jus žavėjo šiame darbe?

Labiausiai žavėjo tai, kad kiekvienas vaikas – tai tarsi knyga, kurią pradedi skaityti nuo pirmo puslapio iki kol vaikas baigia mokyklą. Žingeidumas, kaip bus toliau, kas išaugs, domėjimasis mokinių gyvenimu, meilė ir atidumas jiems- tai buvo mano kertiniai akmenys. Iš tiesų, mano dukra ir sūnus labai pavydėjo mano dėmesio ir meilės savo mokiniams.

Prisipažinsiu, aš visada Jumis žavėjausi, dėl Jūsų atsidavimo specialiųjų poreikių mokiniams. Kaip pradėjote dirbti su regėjimo negalią turinčiais mokiniais? Tai juk be galo sudėtinga… 

Aš tiesiog labai norėjau jiems padėti.

Mokytoja, Jūs kuklinatės. Fortepijonu groti ir neregius Jūs tik viena ir mokėte! Jūsų, regėjimo negalią turinti mokinė, dabar studijuoja LMTA, fortepijono specialybę. 

Taip, tai labai sunku, kai nematai. Bet užtat, kaip jie iš-jaučia, kokį emocinį poveikį sukelia jų atliekami kūriniai! Iš kiekvieno vaiko aš irgi mokiausi. O muziko kelią pasirinko nemažai mano mokinių.

Kas labiausiai nepatiko darbe?

Tiesiog prastos buitinės sąlygos: kad būdavo prastai žiemą šildoma ir būdavo labai šalta, tai kad dažnai klasės nebūdavo valomos, prasta elektros instaliacija. O kolektyvas į mano darbo pabaigą jau susvetimėjo. Gal dėl to , kad jis labai padidėjo, visi „susimetė į grupeles“. Nebuvo jau ir to nuoširdumo ir paprastumo, atsirado didžiulė konkurencija. Dar nepatiko, kad tėvai pradėjo mažiau domėtis vaikais, jų pasiekimais.

Kaip manote, ar vertinamas mokytojo darbas?  

Manau, kad šiuo metu neįvertinamas. Aš ne apie pinigus, aš apie pačią paprasčiausią pagarbą Mokytojui iš tėvų, vaikų pusės.

Kas Jus džiugina?

Man be galo smagu, kad pas mane galybė mokinių, su kuriais bendrauju, susitinku, net ir po daugelio metų. Net buvau pakviesta į vestuves vienos mokinės į Pietų Afrikos respubliką. Džiaugiuosi ypatingai šiltu bendravimu su buvusiais mokiniais M. Dambrausku, I. Jachimavičiūte, I.Kaltenyte, G. Santockyte.

Duokite, prašau, patarimą jaunesniems pedagogams: gerų, draugiškų santykių su mokiniais pagrindas yra…

Pirmiausia-meilė vaikui. O vaikas tai ypač jaučia. Dar svarbu, niekada nežeminti vaiko, priimti jį kaip suaugusį, tik dar neužaugusį. Ir kalbėti suaugusiųjų kalba. Pagalvokite, kad tai yra ŽMOGUS, dar gal neužaugęs, nesusiformavęs. Kad jūs tik padedate jį formuoti. O svarbiausia visiems vaikams sakyti: „nesvarbu, koks tu specialistas būsi- svarbu kad tu būtum geru žmogumi!”

Mokytojams palinkėtumėte…

Kantrybės ir dar kartą kantrybės, atsidavimo. Tiek kiek mes įdedame darbo, atpildo ir atsako niekada negausime. Čia tiesiog pasišventimas…

Ačiū Jums už atvirą ir nuoširdų pokalbį.

Parengė: mokytoja metodininkė Jovita Vaičiulienė

Kauno 1-oji muzikos mokykla. Savivaldybės biudžetinė įstaiga. Visos teisės saugomos © 2022

"... ir tik muzika suteikia gyvenimui spalvas" - Anonimas