Kokia buvo pradžia?
Nuo pat vaikystės mane žavėjo muzika. Ir kai tėvelių paprašiau, kad vestų mokytis groti pianinu- jie buvo nustebę, šeimoje muzikantų nebuvo. Ir nors pokario metais, nelabai buvo ir galimybių, tačiau tėveliai man samdė privačią muzikos mokytoją, kuri padėjo man pasiruošti ir įstoti į dabartinę J.Gruodžio konservatoriją. Labai šiltai prisimenu savo mylimą mokytoją Radzevičienę. Būtent mokytojos paskatinta įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą.
Kas labiausiai Jums įsiminė iš studijų laikų?
O… tai buvo ypač smagūs laikai. Kursiokai visi bendraudavo labai draugiškai: ir į koncertus, ir į šokius, ir į koncertinių brigadų keliones važiuodavome. Tačiau žinoma labiausiai iš studijų laikų įsiminė ir imponavo fortepijono dėstytojas prof. V.Landsbergis. Tada jis dar buvo jaunas, gal ir turintis mažiau patirties, tačiau be galo reiklus bei kruopščiai analizuojantis kūrinius. Pamokos užsitęsdavo, kartais labai ilgai. Dėstytojas buvo ypač įdomi asmenybė, jis mokėdavo sudominti, pačiai sau iškelti daug klausimų, į kuriuos reikėdavo rasti atsakymų grojant, klausant.
Kur baigus studijas pradėjote dirbti?
Baigus studijas man siūlė būti vienos muzikos mokyklos direktore, bet aš norėjau mokyti, ne vadovauti. Tad gavau paskyrimą dirbti į Marijampolės muzikos mokyklą, ten ir pradėjau savo pedagoginę praktiką. Buvo išties puikūs mokiniai, nuostabus mokytojų kolektyvas, tik visada traukė į namus, į Kauną. Labai apsidžiaugiau, kai gavau darbą Kauno I-oje muzikos mokykloje. Tada buvo mažas mokytojų kolektyvas, visi draugiškai bendravome, kartu šventėme visas šventes.
Ar daug metų ši mokykla buvo Jūsų antrieji namai?
Šioje mokykloje pradirbau 46 metus.
Kas džiugino dirbant pedagoginį darbą?
Pedagoginiame darbe mane visada džiugino, kad galiu padėti mokiniui pažinti klasikinę muziką, paskatinti jį klausyti, girdėti, groti. Džiugindavo, kai vaikai stengdavosi ir norėdavo išmokti groti fortepijonu. Mokiniai gali būti ir stipresni ir silpnesni, tačiau turi būti noras. Tik tada mokytojas gali mokyti ir išmokyti. Tik tada ir atsiranda vienas bendras tikslas- siekis eiti į priekį, tobulėti.
O kas buvo sunkiausia? Juk vyresni mokytojai visada sako, kad anksčiau vaikai buvo kitokie…
Ne laikmetis lemia vaikų motyvaciją. Tiesiog gal anksčiau nebuvo tiek daug įvairiausių būrelių pasiūlos, ir lankyti muzikos mokyklą būdavo beveik prestižas. Į muzikos mokyklą įstoti reikėdavo gabumų, o ir stojamųjų egzaminų kartelė gana aukšta. Tikrai ne visi vaikai patekdavo. Tačiau būdavo be galo sunku, kai vaikai nenorėdavo ar tingėdavo. O jei ir tėveliai neparagindavo namuose pagroti…
Programos, pagal kurias vaikai mokėsi buvo sudėtingesnės. Kaip rinkdavote vaikams kūrinius?
Man visada buvo smagu pagroti mokiniams kūrinius, pamatyti, kaip jie reaguoja, kuriuos kūrinius jie norės groti. Visada stengdavausi, kad mokinių repertuare būtų lietuvių kompozitorių kūriniai.
Ar dalyvaudavote pasirodymuose, koncertuose?
Taip! Mėgau su mokiniais pakoncertuoti, ruoštis pasirodymams. Konkursų, pedagoginio darbo pradžioje, buvo mažiau, nei šiais laikais. Labai džiaugiausi ir didžiavausi savo mokiniu E. Jurgaičiu, kai jis tapo B.Dvariono nacionalinio konkurso laureatu. Vėliau, buvo labai smagu ruoštis ir važiuoti su mokiniais į tarptautinius konkursus Lenkijoje, Prancūzijoje, Italijoje.
Galimybių dabar tiek mokiniams tiek mokytojams yra labai daug: ir paklausyti internete kitų pianistų atliekamą kūrinį, ir jį palyginti. Gauti kokias tik nori natas, dalyvauti kokiame tik nori konkurse. Manau, dabar vaikams yra žymiai smagiau mokytis ir groti.
Kas pas Jus skamba namuose?
Namuose pas mane dažniausiai groja klasikinė muzika, ypač mėgstu romantikų F. Chopin, F. Liszt kūrybą. Labai mėgstu pagroti M.K.Čiurlionio preliudus, tai turbūt mano dėstytojo įdiegta dar nuo studijų laikų.:) Taip pat operinė muzika-yra sena mano meilė.
Ar galvojote kada, kad galėjote studijuoti ir dirbti kitą darbą?
Niekada negalvojau kuo kitu galėjau būti, ar kokią profesiją galėjau dirbti. Mano kelias buvo muzika.
Ar manote, kad jei mokinys jau nebenori mokytis groti, reikia mesti muzikos mokyklą?
Visiems mokiniams, kurie galvoja, kad gal jau užtenka groti ir kelis metus pasimokinus galima mesti muzikos mokyklą, sakau: ne! Jokiais būdais! Muzika atveria Jūsų jausmus, muzika leidžia Jums harmoningai ir estetiškai jaustis pačiam su savimi. O gal Jūs ir patys norėsite dar studijuoti muziką ir mokyti kitus, kaip ir kelios mano mokinės, dabar jau fortepijono mokytojos, kurios kažkada sakė:“ ne, mes nenorim jau groti“.
Juk tiek visko galima pažinti, išgirsti!
Ką palinkėtumėte savo kolegoms?
Džiaugtis savo mokiniais, daugiau juos girti. Net ir tą, kuris groja mažiausiai! Būti draugiškiems, tačiau ir reikliems pedagogams!
Ačiū už nuoširdų pokalbį!
Parengė: mokytoja metodininkė Jovita Vaičiulienė
