BUVĘ MOKYTOJAI


Diplomas

Šis skyrius skirtas pagerbti buvusius Kauno 1-osios muzikos mokyklos mokytojus. Čia galite rasti informacija apie žmones, kurie buvo Jūsų patarėjai ir įkvėpėjai, draugai ir pagalbininkai, o gal būt – tiesiog žmones, kurie padėjo Jums tapti tokiu žmogumi, kokiu esate šiandien. 

SVEIKI, AŠ JŪSŲ MOKYTOJAS: VYTAUTAS BARNIŠKIS


Kalbiname ilgametį ir viso kolektyvo ypatingai gerbiamą Kauno I-osios muzikos mokyklos pučiamųjų klasės mokytoją metodininką VYTAUTĄ BARNIŠKĮ.  

Gerb. Vytautai, mums žinoma, kad Jūsų tėvas Apseliomas Barniškis buvo operos solistas, vokalo dėstytojas, klarnetistas, todėl paprašysime pradėti pokalbį apie Jūsų šeimą ir vaikystę. (T.B.)

Tėvas mano buvo išsimokslinęs. Baigė jis, man atrodo, konservatoriją 1946 metais, dvi specialybes: dainavimą ir klarnetą. Įstojo kaip klarnetistas, paskui pradėjo dainuoti ir taip susiklostė, kad jis atėjo į buvusį operos teatrą Kaune, dabartinį muzikinį, ten kažkiek dainavo. Dabar jau aš negaliu pasakyt – porą metų ar daugiau. Paskui perėjo į pedagoginį darbą. Pedagoginiame darbe jis irgi nemažai išdirbo Juozo Gruodžio konservatorijoje, kuri virto mokykla, paskui technikumu, vienu metu taip keistai pervadinta.

O taip – tas muzikinis gyvenimas – aš visą laiką gyvenau klausydamas, kaip tėvas mokina dainuoti, groti. Tai man įstrigo. Tuo labiau, kad mane nuo 6 metų, tėvas neatsiklausęs nuvedė į Kauno dešimtmetę muzikos mokyklą (juokiasi), tai būtų dabartinė J. Naujalio muzikos gimnazija, kuri dar tada buvo Mickevičiaus gatvėje, o mes gyvenom Raseinių gatvėje, visai netoliese. Stojamuosiuose man teko dainuoti. Na ir ką, sudainavau dainelę, mane priėmė. Taip ir pradėjau savo karjerą.

Kažkaip keistai, nes dešimtmetė muzikos mokykla ne nuo pirmų mokymo metų skaitėsi, prieš tai dar būdavo parengiamosios klasės. Teko mokintis fortepijono klasėje. Nelabai aš mėgau fortepijoną (šypsosi), prie tinginio, matyt, buvau, bet vis tiek baigiau septynias klases.

O pas ką Jūs mokėtės? (T.B.)

Pas mokytoją Teresę Klimavičiūtę, vėliau, jai išvažiavus dirbti į Vilnių, nebeatmenu kokia mokytoja priėmė mane, aišku, aš „pasėdau“ truputį per tuos metus (juokiasi), pasinaudodamas proga, kad galbūt mažiau reikalavo.

Po septynių klasių baigimo aš palikau tą mokyklą. A.a. tėvas antrą kartą vedė, išsiskyrė su mano motina, dar kokius tris metus gyvenau kartu, o paskiau jau mane, kaip sakant, išsiuntė žemės ūkį pakelt. Įstojau į buvusį I. Mičiurino technikumą, kur sodininku-daržininku mane norėjo paverst (juokiasi), bet ten įdomiai gavosi: aš nuo kokio antro kurso buvau įtrauktas į saviveiklą. Pradėjau truputį pianinu vieną kitą kūrinėlį pagrot jiems per vakarėlius. Dar vėliau sugalvojo (vienas vadovas entuziastas buvo, akordeonu grojo), nupirko klarnetą ir sako – gal mokinsies groti? Sakau – “nežinau, ką aš su tuo klarnetu, duokit”. Susidėjau, nusinešiau pas tėvą į J. Gruodžio konservatoriją. Jis sako “gerai”, parodė man. Pasirodo, kad man prilipo klarnetas ir labai greitai, taip sakant, pradėjau įsisavint. Paskiau pamatė, kad jau gerai pradėjau grot, sako “stok į antrą kursą dabar, pasiruošk truputį, kokias reikia disciplinas iš pirmo kurso išsilaikyti, būsi antram kurse toliau”. Na, aš taip ir padariau.

Tai tuo mokslai Mičiurino technikume ir baigėsi? (R.G.) 

Nesibaigė. Mokiausi ir vieną, ir kitą, Mičiurino technikume perėjau į neakivaizdinį skyrių. Paskui toks laikotarpis buvo, kad jau grojau saviveikloje ir mokinaus. Įstojau į vakarinę. Žemės ūkio mokslus pabaigiau jau tris kursus baigęs konservatorijoje, ir ketvirtą kursą maniau užbaigsiu, bet man sukako 19 metų, tai karinis komisariatas mane už pakarpos, ir į tarybinę kariuomenę. Na ką darysi, teko tarnaut, beveik tris metus. Grojau orkestre, estradiniame ansamblyje. Vienu žodžiu, buvo tokia veikla, kad tobulėjau. Grįžau po 2,5 metų birželio mėnesį, tėvas sako “laikyk visus egzaminus, mėgink!” Aš vieną pasiruošiau, kitą pasiruošiau, trečią. Paskui specialybę laisvai išlaikiau, nes pasiruošęs buvau. Taip ir gavosi, kad užbaigiau konservatoriją 1968 metais (šypsosi).

Na, o Vytautai, sakykite, kokia atmosfera pačioje konservatorijoje tada vyravo, ar buvo daug likę dėstytojų iš tarpukario, koks vyko gyvenimas? (T.B.)

Visi beveik ir buvo “smetoniniai” dėstytojai, o jaunų – vienas kitas. Dabar negaliu atsimint, tiek laiko prabėgo, bet tas mokymas kažkaip daug vykdavo, visą laiką mokiniai klasėse grodavo,  ir rūsys užimtas skambėdavo (…). Skambėdavo tos klasės iki dešimtos valandos ar, kiek prisimenu, iki pusės vienuolikos būdavo atidaryta. Grodavom mes. Visos pamokos vykdavo iš ryto, ir visi entuziastingai grojo. Kaip mes ten grojom, aišku, tos technologijos gan prastos buvo, mūsų instrumentai žemo lygio ir mokytojai gal ne taip mokėjo dirbti, kaip dabar įsisavinęs jaunimas dirba: ir garsai, ir kvėpavimas, ir viskas. Kreipiamas dėmesys į kitką – į garsus, į išpildymą. Aišku, buvo labai gerų dėstytojų, tokių kaip Vytautas Kertenis ar fleitistas Jonas Keblikas, paskui dėstyti atėjo klarnetistas Česas. Labai jau geri dėstytojai, tikrai išleido gerų mokinių. Aš ką dariau: baigęs mokslus „Ąžuolyne” grojau ir mokykloje dirbau, porą mokinių gavau. Dar orkestras „Ąžuolynas“taip nesivadino, buvo miesto orkestras.

Tai ar ne trys orkestrai tuo metu mieste buvo? (T.B.)

Ne. Saviveiklinių orkestrų buvo daugiau, o miesto orkestras buvo profesionalus, mokėdavo atlyginimą.

Kokie būdavo atlyginimai? (T.B.)

(Juokiasi) Oj, gaudavom etatinius atlyginimus, pati pradžia būdavo 60 rublių, koncertmeisteris uždirbdavo 90 rublių. Prieš kariuomenę kelis mėnesius pastvėrė mane groti už 60, grojau antru klarnetu, o grįžus įstatė į pirmus klarnetus ir jau atlyginimą padidino iki 90. Aišku, atskaičiuodavo, kaip vaikų neturinčiam (Sovietų Sąjungoje egzistavo vadinamas „barzdos“ mokestis viengungiams – T.B.) kokius 15 rublių ar daugiau atmesdavo (juokiasi). Na, pragyvent sunkiai, bet vis tiek pragyvenom, jauni žmonės. „Ąžuolyne“ išdirbau ketverius metus.

Kokią, Vytautai, radote Kauno 1-ją muzikos mokyklą, kai atėjote dirbti? (T.B.)

Mokykla tuo metu glaudėsi konservatorijos patalpose, pučiamųjų skyriaus kaip tokio ir nebuvo, gal tik V. Kertenis turėdavo keletą mokinių. Plėtra prasidėjo tik kai gavom dabartines patalpas, kurios buvo baisiai apleistos, žiurkės lakstė, buvo jose vaikų prieglauda. Padirbus „Ąžuolyne“ prasidėjo teatro etapas, pakvietė mane groti. Gana sėkmingai ten įsitaisiau, iškart reguliatoriumi patapau. O kai reguliatorius, tai pirmas solistas tuoj sugalvodavo pretekstus pasišalint ir palikdavo mane vieną (juokiasi). Ir teko kapstytis skaitant iš lapo.

Kas buvo tas pirmas klarnetas? (R.G.)

Asguridis Romualdas, geras muzikantas, vilnietis, estradiniuose orkestruose grojo. O kas grojo Operos teatro orkestre? Iš fleitų grojo Vytautas Baltrušaitis, Jonas Keblikas. O mes: Asguridis, aš ir Miša (Miša Palej) – klarnetais. Taigi, teatre aš grojau iki 1980 metų. Baigiant karjerą teatre mane pakeitė buvę mano mokiniai klarnetistai Gediminas Briauka ir Romas Kraujutaitis.

O kieno iniciatyva buvo suburtas aklųjų ir silpnaregių orkestras? (T.B.)

Pradžioje, 1971 metais, buvo įkurtas choras Vilniuje, vėliau orkestras su atlyginimais ir atributais Kaune. Iki manęs dirbo trombonistas Kupstas, vėliau trombonistas Kupstys (vardų neprisimenu). Aš atėjau 1981 metais. Jau dirbau teatre. Mane geru atlyginimu priviliojo dirbti dirigentu. Dar ten pavaduotoju dirbo trombonistas Antanas Česas. Mes sugyvenom neblogai, dalinomės darbus. Reikėjo daryti kelias programas per metus. Viską mokėmės mintinai. Orkestrantai mokinosi Brailio raštu. Natas padiktuodavom. Vyko sudėtingas darbas grupėmis ir individualiai. Paskirdavome kiekvienai grupei po matantį žmogų, kuris galėtų nematančiam pagelbėti. Ir, žiūrint, koks kūrinys, po 8 ar 16 taktų. Kitą pamoką muzikantai turėjo viską mokėti mintinai. Jei nesudėtingas kūrinys – per dvi savaites išmokdavome, kartais ir greičiau. Stambesnės formos kūrinius mokydavomės ir kelis mėnesius.

O kaip vyko repeticijos? (R.G.)

Kasdien po 4 valandas repeticijos ir dar namų darbai. Nieko nepadarysi. Buvo ir labai gerų muzikantų iš nematančių. Tuo metu lygiagrečiai dirbau muzikos mokykloje. Keletą metų dirbau ir Meno mokykloje, iki kol neperėmė Černius. Taip ir dirbau, kol neatėjo Nepriklausomybė – pradėjo griūti orkestrai. Finansavimo nebuvo. Proga pasinaudojau. Pasiūlė pilną etatą muzikos mokykloje, skyriaus vedėju. Taip 1992 metais atėjau į pagrindines pareigas. Tuo metu dirbo 5-6 mokytojai: Onutė Užameckienė (Janušonytė), Algimantas Barniškis (obojus). Sugalvojom suburti ansamblį su fortepijonu (Jūratė Baltušienė). Su didžiuliu pakilimu koncertavom ir išleistuvėse, ir tėvų susirinkimuose. Trimitu mokino Jonas Vitkauskas. Skyrius buvo labai mažas. 1994 metais buvęs direktorius Jonas Kazlauskas pasiūlė suburti orkestrą. Pradžioje vos surinkau 16 mokinių ir pradėjom po truputį. Nors neturėjom nei žemų balsų, nei triūbų, nei tūbų. Ir iki šių dienų orkestras labai užaugo. Dabar turim mokinių dešimteriopai. Ir instrumentų, ir mokytojų. Reikia džiaugtis.

Buvo sunkūs laikai, nebuvo liežuvėlių klarnetams. Kaip išsprendėt šiuos klausimus? (R.G.)

Buvo laikai, buvau užsiėmęs gamyba. Kaune J. Slyvauskas visus aprūpindavo liežuvėliais. Medžio gero nebuvo. Kai dirbau teatre, kažkokiu būdu gavom medžio. Galvojau, gal pradėti gaminti? Susiskaldžiau, paklausinėjau, kaip daryti. Kai geras medis ir man pačiam tiko, ir dariau visiems, Silpnaregių orkestre pritaikydavau. Sunkus darbas pagaminti liežuvėlį, nebent turi stakles. Rankiniu būdu – vargas.

Norime Jūsų paklausti, kokias išskirtines asmenybes, kurios paliko įspūdį, sutikote savo ilgame kūrybiniam kelyje? (T.B.)

Pats profesorius A. Budrys, pas kurį mokiausi, visam gyvenimui išliko. Nors amžiaus skirtumas nedidelis (9 metai), bet jis ir Paryžiuje mokslus baigęs, ir Egipte. Žmogus daug pasiekęs. Jo mokiniai G. Afanasjevas, A. Fedotovas (vėliau perėjo į saksofoną), J. Černius.

Jūs dirbote mokytoju apie 50 metų. Kokius pedagoginius darbo principus išskirtumėte darbe su mokiniu? (T.B.)

Pradžioje reikia pažinti mokinį. Kuo jis gyvena, kuo domisi, ko jis norėtų, ko nenorėtų, ar gražus instrumentas, ar gražiai skamba, ar patogus. Siekiamybė, kad pamiltų instrumentą, ir derybų keliu eiti, mokyti nevarginant, sužaisti diplomatiškai. Prie kiekvieno atskiras priėjimas, kiekvienas vaikas skirtingas. Nėra vienodų vaikų. Atrodo, kvėpavimą parodai, bet kiekvienas daro individualiai. Siekti susižaisti, susiderėti.

Ką norėtumėt palinkėti 1-osios muzikos mokyklos kolektyvui? (T.B.)

Noriu palinkėti mylėti savo mokinius, savo vaikus, kad sugyventumėte su jais, kad pasiektumėte gerų rezultatų, kad jums patiems nebūtų didelis apkrovimas bereikalingais darbais. Dokumentų pildymai, aiškinimasis, rašliava atima iš mokytojo laiką, nelieka nei energijos nei noro, nei stimulo su vaiku daugiau padirbėti. Mokytojas per daug rūpinasi, kaip ką užpildyt, ką persiųst ar nusiųst… Mano akimis – to yra per daug, jaunimas gal kitaip žiūri.

Gerbiamas Mokytojau Vytautai,

linkime Jums sveikatos ir malonumą teikiančios veiklos!

Parengė: mokytojai Rūta Gervienė ir Tada Balaišis

Mokytojas Vytautas Diriguoja Orkestrui
Mokytojas Vytautas Diriguoja Orkestrui
Kauno Valstybinėje Filharmonijoje
Kauno Valstybinėje Filharmonijoje
Mokytojas Su Mokiniais
Mokytojas Su Mokiniais

Kauno 1-oji muzikos mokykla. Savivaldybės biudžetinė įstaiga. Visos teisės saugomos © 2022

"... ir tik muzika suteikia gyvenimui spalvas" - Anonimas