M. Edwards, dirbdamas kūrinių redaktoriumi teigia, jog jam tai „…suteikia galimybę iš arti pažvelgti į kompozitoriaus gyvenimą, išstudijuoti patį kūrinį. Tam tikra prasme mes visi turėtume atlikti šiuos tyrimus apie kiekvieną savo atliekamą kūrinį“. Muzikinę pažintį su fortepijonu M. Edwards pradėjo devynerių metų, o netrukus, būdamas vienuolikos sugrojo pirmąjį koncertą su orkestru. Šiuo atžvilgiu kompozitorių pralenkė jaunoji Kauno 1-osios muzikos mokyklos mokinė PAULINA PĖŽAITĖ debiutinį koncertą su orkestru atlikusi būdama vos septynerių metų.

Vivaldis parašė šešias sonatas violončelei ir basso continuo laikotarpyje tarp 1720-1730 metų, taip pat dar keturias sonatas, kurios nebuvo publikuotos. Viena sonata d-moll (RV 38) neišlikusi. Dviejų iš nepublikuotų sonatų rankraščiai saugomi Neapolio konservatorijų bibliotekoje (RV 39, 44, kartu su išleistu RV 47), vienas privačioje kolekcijoje Wiesentheid pilyje Vokietijoje (RV 42, kartu su RV 46). Sonatos publikuotos (1740) nenurodant opus numerio, tačiau kartais neformaliai vadinamos op. 14. Įdomus kompozitoriaus tonacijų pasirinkimas – net trys iš šešių išleistų sonatų parašytos B-dur tonacijoje. Kiekviena sonata yra keturių dalių, kurias sudaro lėta, greita, lėta, greita dalys.

Polonezo A-dur premjera įvyko 1870 kovo 17-tąją Sankt Peterburgo Didžiajame teatre, Vieniavskiui atliekant kūrinį su orkestru. Tačiau jau po dviejų mėnesių šis kūrinys buvo atliktas Varšuvoje fortepijonu akompanuojant broliui Jozefui (Józef Wieniawski). Todėl galima teigti, kad abi kūrinio versijos buvo rašomos tuo pačiu metu, arba pasirodė netrukus viena po kitos. Įdomu, jog koncertinio turo Švedijoje metu (1870) atlikdamas briliantinį polonezą A-dur su orkestru, šios kūrinio versijos rankraštį Vieniavskis dedikavo Švedijos karaliui Charles XV (Carl XV, (Carl IV)), tačiau spausdinant polonezą dedikacija buvo pakeista ir tiek versija smuikui su orkestru, tiek smuikui su fortepijono pritarimu buvo paskirta draugui Fransua van Halui („à son ami François Van Hal (de Bruxelles)“).

Nors kadaise V. Klova blaškėsi tarp dailės ir muzikos, tačiau pasirinko muziko kelią, kompoziciją mokėsi tuometinėje Kauno konservatorijoje pas J. Gruodį, vėliau pas A. Račiūną. Studijuojant parašytos dainos ir instrumentinės pjesės, daugiausia fortepijonui. Reikšmingiausi studijų metų darbai – koncertas smuikui ir orkestrui (1950), bei diplominis darbas – simfoninė poema „Lietuvos keliu“ (1951). Vėliau kompozitorius V. Klova garsėjo kaip operų kūrėjas, sukūrė šešias: „Pilėnai“ (1955), „Vaiva“ (1957), „Duktė“ (1960), „Du kalavijai“ (1965), „Amerikoniškoji tragedija“ (1968), „Ave vita“ (1974). Kompozitorius yra ir pirmojo lietuviško polifonijos vadovėlio autorius (1966 I d., 1985 II d.).