Edita Matulionienė – Kauno metų mokytoja!!!
Kauno 1-osios muzikos mokyklos fortepijono mokytoja ekspertė Edita Matulionienė tapo Kauno Metų Mokytoja ir pelnė Metų Mokytojo premiją. Ta išskirtine proga mokytoją Editą kalbina kolegė Giedrė Mažeikaitė-Gonzalez
Kaip Jūsų gyvenime atsirado muzika?
Ji egzistuoja kiekvieno žmogaus gyvenime, bet mane fortepijono muzika pasitiko dar negimusią,- mama Elena Kupstienė ilgus metus dirbo fortepijono mokytoja, tėčio brolis Jonas Kupstas vadovavo įvairiems Kauno m. pučiamųjų orkestrams, todėl muzika buvo natūrali vaikystės dalis. Nepamenu, kad būčiau kvestionavusi klausimą dėl muzikos mokyklos lankymo, tai atrodė savaime suprantama.
Kuo Jus sužavėjo fortepijonas, kodėl pasirinkote būtent šį instrumentą kaip „savąjį“?
Vaikai iki tam tikro amžiaus mato pasaulį tėvų akimis, todėl buvo visiškai natūralu, kad grosiu instrumentu, kuris stovi, o dažnai ir skamba namuose. Pradėjus juo groti – gal ir keista, bet mama nedirbo su manimi namuose, patikėjusi mano ugdymą kitiems mokytojams. Bet visada jaučiau jos moralinį palaikymą. Gal ir gerai, kad nebuvo jokio spaudimo ir turėjau pasirinkimo laisvę. Nėra vienareikšmių dalykų, todėl vadinamą „susižavėjimą“ kartais keičia suvokimas, kad grojimo menas nėra vien romantika – tai kasdienis kruopštus darbas, mokėjimas planuoti laiką, ugdyti ištvermę, tvarkytis su emocijomis… Būtent šiems dalykams tėvų palaikymas buvo svarbiausias. Apie tai dabar kalbu savo mokinių tėvams.
Pedagoginis darbas Jums – pašaukimas ar atsitiktinumas?
Žiūrint iš dabartinių pozicijų, be abejo, tai yra pašaukimas. Bet prisiminus pasirinkimo kryžkelę, žinojau tik tai, kad noriu būti naudinga vaikams. Svarsčiau pasirinkimus – akušerija, vaikų pediatrija ar muzika. Mokiausi gerai, todėl galimybės buvo atviros visur. Visgi nugalėjo fortepijonas. Dabar pašaukimą suprantu kaip egzistencinę laimę. Suvokimas tikrai neatėjo greitai. Tiesiog gyveni, dirbi, stengiesi tobulėti, mokaisi ir ateina momentas, kai suvoki, kad tai, ką darai, neša tau didžiulį pasitenkinimą nugyventa diena. Būtent kasdienybėje patiriama laimė ir yra pašaukimas. Laimėjimai jį tik papildo. Manau pašaukimas nėra apie rezultatus. Tikrą pašaukimą inspiruoja egzistencinis pasitenkinimas, kai padarai viską, ką gali šiandien ir lauki rytojaus, kad tai pratęstum.
Kaip vertinate pedagogo profesiją šių dienų kontekste?
Visų laikų kontekste mokytojai turėjo išskirtinę misiją. Jei ją suvoki – šią profesiją vertini labai atsakingai. Juolab tai svarbu dirbant individualiai. Šiuolaikiniame kontekste 45 minučių kryptingo ugdymo dėmesys vienam vaikui yra neįkainuojama vertybė, net vaikų tėvai ne kasdien turi tam galimybę. Todėl svarbu tą laiką išnaudoti maksimaliai produktyviai. Jei nepavyksta įdiegti ypatingų profesionalių įgūdžių, bent jau galime pasistengti padėti formuotis asmenybei, kuri pasitikės suaugusiais ir savimi, išmoks dėliotis prioritetus, planuoti laisvalaikį ir džiaugtis naujais įgūdžiais bei santykiais.
Jūsų nuomone, ar svarbu (ir kodėl) šiais laikais mokytis muzikos meno? Ką jis teikia jaunai, besiformuojančiai asmenybei?
Gebėjimas reikšti jausmus muzikos garsais yra dar viena galimybė tapti brandžia asmenybe. Jei grojimas instrumentu eina šalia dvasinių santykių kūrimo ne tik su vaiku, bet ir jo šeima, mokymasis groti tampa svarbiu jauno žmogaus formavimosi elementu. Svarbiausia turėti vidinį barometrą ir išgirsti šeimos lūkesčius. Tuo pačiu neišsigąsti, jei jie minimalūs. Mūsų pareiga parodyti galimybes, nes pirminiai tėvų lūkesčiai dažniausiai būna kuklūs. Jei kasdien bandome ieškoti pačių geriausių vaiko savybių ir jas skatinti vystytis, kartais randame talentus, kurių nė nebūtume įtarę esant. Įtraukti šeimos narius į ugdymo procesą yra sunku, bet vertinga. Mūsų tikėjimas, kad galime kažką padaryti, yra stipri jėga. Vaikai jaučia nesumeluotus jausmus, jei mumis patiki – tai tampa galia, padarančia labai daug.
Ar sunku užmegzti ryšį pamokoje su šiuolaikiniu mokiniu?
Komunikacija su žmonėmis yra sritis, kurios mokytis turime kasdien. Nėra dviejų tokių pačių mokinių, tad ir ryšio kūrimo kokybė skiriasi. Tuo mūsų darbas ir išskirtinis. Tobulindami save, kuriame tobulesnius santykius su aplinka. Manau visada reikia pradėti nuo saves. Jau F. Nietzsche yra pasakęs, kad „kuo ilgiau žiūri į tamsą, tuo daugiau ji pradeda žiūrėti į tave“. Stengiuosi vengti tamsių minčių. Labai svarbu pirmiausia save kurti tokį, su kokiu norėsis nuoširdžiai bendrauti. Ugdyti savyje pozityvią pasaulėjautą yra sunkus uždavinys. Gyventi galvojant, kad mus supantys žmonės – mūsų draugai, yra gera. Nesiūlau rožinių akinių, žinoma, būna visko, bet išmintis konstruktyviai reaguoti į kylančias problemas padeda santykių kokybei. Svarbu mokėti stebėti, išgirsti, įvertinti.
Pritariu A. Arestovičiaus minčiai, išsakytai per filosofijos seminarą: „…tie, kurie kituose mato daugiau blogio, nei gėrio, patys yra tokie“. Pozityvus požiūris į aplinkinius padeda kurti santykius su mokiniais ir jų šeimomis. Ieškodamas teigiamų pusių dažniausiai jas randi. Matydamas negatyvius – galvoji, ką gali pats padaryti, kad juos pakeistum. Jei ateina išvada, kad nieko negali pakeisti – keisk savo požiūrį į situaciją ir išliksi harmonijoje su savimi. Tai, kaip mes jaučiamės, ką atsinešame į pamokas yra labai svarbu. Asmeniniu pavyzdžiu rodydami pagarbaus bendravimo principus, tuo pačiu mokome ir mokomės patys.
Ar „Metų mokytojo“ premijos laimėjimą priimate kaip nuopelną už ilgametį darbą ar kaip dar didesnę atsakomybę savo veikloje?
Juokaujant sakau, kad tai lyg kokybės sertifikatas mokyklai ir man. Jokie įvykiai ar tikslai negali mūsų priversti kažko daryti ilgą laiką, jei mes patys to nenorėsime. Todėl manau, kad tai natūrali tąsa to, kas tapo mano egzistencine laime. Be jokios abejonės didžiulę teigiamą įtaką šiam procesui daro ir mokykla: jos išmintinga administracija, kurianti pozityvius, palaikančius ir skatinančius santykius su mokytojais, estetiška aplinka, kuri kasdien gražėja ir pasipildo vertingomis mokymosi priemonėmis.
Ko palinkėtumėte ir ką patartumėte jaunam, pradedančiam muzikos pedagogui?
Kasdien linkiu mane supantiems žmonėms ne vienkartinių įvertinimų, bet tikro pasitenkinimo tuo, ką darome. Jaunam muzikos pedagogui linkiu kantrybės ir noro kiekvieną dieną padaryti viską, ką gali geriausio. Sudėtingoje šiuolaikinėje geopolitinėje situacijoje linkiu nepasiduoti negatyvioms trumpalaikėms emocijoms, matyti mus supantį pasaulį iš tolimesnės perspektyvos. Sunkiose situacijose paklausti savęs, ar tai, kas atrodo taip svarbu dabar, atrodys svarbu po kelių metų?
Linkiu produktyvaus laisvalaikio, per kurį mes kuriame save. Linkiu harmoningo santykio su gamta, kuris leidžia atlikti minčių „dezinfekciją“, rūpinimosi savo mityba. Visa tai daro mus nenuobodžiais, atsakingais ir geresniais. Taip pat domėtis psichologija, filosofija, stebėti meistriškumo kursus, kitose meno srityse rasti įkvėpimo ir kūrybiškumo šaltinių. Intensyvios informacijos srautuose pasirinkti profesionalus, nesvarbu, ar tai politika, ar filosofija. Linkiu turėti patikimų draugų, palaikančių kolegų, supratingų mokinių tėvų. Jei kiekvienas imsis atsakomybės daryti pasaulį geresniu – jis toks ir taps. Parodykite mokiniams, kad mumis galima pasitikėti ir gausite daugiau, nei duosite.
