Muzikos istorijos 5 kl. mokinių projektas „Klausausi muzikos“
Šalia Muzikos istorijos programos „Nuotykiai muzikoje“ 5 klasių mokiniams, siekdama paįvairinti jų ugdymo procesą bei skatinti kūrybiškumą, organizuoju tradicinį projektą-konkursą „Klausausi Muzikos“. Tai puiki proga mokiniams pasinerti į muzikos žurnalistų ir kritikų vaidmenį. Šį kartą konkursas buvo skiriamas norvegų kompozitoriaus romantiko Edvardo Grygo šedevrui „Kalnų karaliaus oloje“ (iš siuitos „Peras Giuntas“). Tai kūrinys, kurio pulsas yra tvinkčiojantis ritmas, valdomas įspūdingos orkestro jėgos. Mokiniams buvo pateiktas šis Londono simfoninio orkestro įrašas:
Rėjus Petrusevičius taikliai fiksavo laipsnišką muzikinės įtampos auginimą, pasitelkdamas itin vaizdingą širdies plakimo metaforą. Anot jo, kūrinio pradžioje tempas primena ramų, lėtą širdies tvinksnį, tačiau muzikai intensyvėjant, šis pulsas virsta nevaldomu, baisiu. Rėjui pavyko intuityviai užfiksuoti esminę muzikinę tiesą – kad ritmas nėra tik skaičiavimas. Tai gyvas pulsuojantis organizmas, kuris kulminacijoje „pratrūksta griausmingais mušamaisiais instrumentais, palikdamas klausytoją su užgniaužtu kvapu“.
Sofija Skinkytė itin jautriai aprašė emocinę įtampą: „Iš pradžių išgirdau lėtą, tylią, sunerimti verčiančią melodiją… po kiek laiko ji plėtėsi kaip balionas ir tada… tas balionas sprogo ir iš jo liejosi labai skambi muzika“. Jai ši „piktai žaisminga“ kulminacija priminė „siaubingą ir įtemptą sapną“, kuris pabaigoje pamažu „tolo vis tolyn ir dingo“.
Aronas Grigas kūrinio lūžį įvardijo itin energingai: „Pradėjo greitėti ir … garsus BOOM – lyg kažkas būtų sprogę“.
Patricija Sidabraitė atskleidė visą emocinį spektrą, kurį įvardijo kaip „griausmingą chaosą ir nerimą“. Jos tekste muzika prasiveržia kaip „geismais putojantis srautas, užgriūvantis galingų orkestro instrumentų jėga“.
Kotryna Dambrauskaitė ir Rugilė Kriščiūnaitė savaip stebėjo muzikinį peizažą – jų rašiniuose muzika vizualiai transformavosi į „tamsius kamuolinius debesis, žaibus ir griaustinį“.
Paulina Pečkaitytė analizavo muzikos „kontrastų dinamiką: nuo tamsios, apgaulingos ramybės iki įsiaudrinimo ir chaoso. Tai kūrinys, kuris dramatiškoje atomazgoje privertė pajusti šiurpuliukus“.
Gerda Milerė muziką interpretavo per asmeninį džiaugsmą – jai muzika „ištiesė sparnus“, primindama įsimintiniausias gyvenimo šventes, tokias kaip aštuntasis gimtadienis.
Kornelija Štrimaitytė taikliai aprašė orkestro instrumentų kaitą – kai „styginiai instrumentai, ypač smuikai, pamažu užleidžia vietą mušamųjų jėgai, taip sukuriant didelio judėjimo ir nevaldomo skubėjimo jausmą“.
Mokiniai neliko abejingi vokiečių–italų dirigento Nicolo Forono meistriškumui. Elija Snieškaitė pastebėjo, kad „net ir be orkestro, vien stebint dirigento judesius, beveik buvo galima išgirsti melodiją“. Tuo tarpu Mantė Bartkutė į dirigento darbą pažvelgė su humoru ir susižavėjimu: „Raudonplaukis linksmas dirigentas atrodė kaip pamišęs burtininkas, ir man tai patiko! Jis mojuoja rankomis kaip magas, liejantis didelį prakeiksmą“.
Galiausiai Mykolas Gokas apibendrino patį muzikinį pasakojimą: „Grygo simfoninio orkestro panaudojimas yra nepaprastai vaizdingas – tarsi žymintis atsargius Pero žingsnius, ar įnirtingas nykštukų ir trolių gaudynes, ar, galiausiai, išlaisvinantį Pero išbėgimą iš olos“.
Šis projektas patvirtina, kad mokiniai gali tapti puikiais klausytojais, kuriems muzika nėra tik fonas. Jų darbai rodo, kad konkursui parinktą pjesę „Kalnų karaliaus oloje“ jie ne tik išgirdo, bet ir meistriškai pavertė gyva, emocinga kalba.
Nors šis projektas-konkursas paprastai reikalauja išrinkti geriausius, tačiau šiuo atveju nugalėtojais tapo visi. Nes kiekvieno mokinio individuali patirtis, jo išgirstas „širdies plakimas“ ar pamatytas „baliono sprogimas“ yra unikalus ir neįkainojamas. Tad didžiausias laimėjimas yra tas gilus, asmeniškas ryšys su E. Grygo kūryba, kurį užfiksavo kiekvienas dalyvis, paversdamas efemeriškus muzikos garsus įtaigiais žodžiais, kurie padėjo mums visiems iš naujo atrasti „Kalnų karaliaus oloje“ paslaptis.
Parengė: mokytoja ekspertė Eglė Valantinienė
