Koncertas Prano Daunio 125-osios metinėms pažymėti
Šių metų gruodžio 3 dieną Kaune Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos kultūros centro salėje įvyko Kauno Ąžuolyno bibliotekos projekto „Šviesa tamsoje, garsas tyloje“ baigiamasis renginys. Projektas, skirtas pažymėti 125-ąsias Brailio rašto lietuviškos abėcėlės kūrėjo, organizuotos neregių ir kurčiųjų bendruomenių veiklos pradininko, Lietuvos kariuomenės savanorio, kanklininko, muzikanto, kompozitoriaus, rašytojo, poeto, pedagogo, publicisto Prano Daunio gimimo metines.
Kankliuoja I. Juškaitė, mokytoja L. Proškutė ir U. Černeckytė
Pranas Daunys gimė 1900 m. rugsėjo 29 d. Utenos apskrityje, Paneveržio kaime. Anksti neteko tėvų, tad augo pas giminaičius. 1919 m. tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu. 1923 m. sausio 6 d. kovose su baltalenkiais ties Širvintomis sprogusi
1923 m. apsigyveno Kaune įkurtame karo invalidų bendrabutyje, kur išmoko skambinti kanklėmis. Su grupele Lietuvos neregių 1925 metais Rygoje aklųjų institute mokėsi muzikos ir Brailio rašto. Jo fortepijono klasės mokytoja Leontine Ajevska prisiminimuose mini dideles, sunkias Daunio rankas ir neapsakomą užsispyrimą mokytis. Fortepijonu skambino nepavargdamas.
Grįžęs iš Rygos Kaune įkūrė Lietuvos aklųjų institutą (vėliau pervadintą Aklųjų ir silpnaregių mokykla, dabar – P. Daunio ugdymo centras), surinkusį neregius iš visos Lietuvos, kur vaikus mokė lietuviškojo Brailio rašto, Brailiu užrašyti natas, muzikos. Sukūrė to instituto chorą ir orkestrą.
Jau dirbdamas ir toliau mokėsi skambinti fortepijonu, harmonijos, muzikos istorijos pas Elzę Herbek-Hansen, Jadvygą Čiurlionytę, Nikodemą Martinonį. Ruošėsi studijuoti Kauno konservatorijoje. Sukūrė dainų ir muzikinių pjesių. Viešuose koncertuose Kauno karo muziejuje bei Liaudies namuose skambino L. van Bethoveno, F. Listo ir kitų klasikų muzikos kūrinius. Pažymėtina, kad ne kartą koncertavo su virtuozu smuikininku Jaša Heifecu.
Renginyje Ąžuolyno bibliotekos Kaunistikos grupės istorikė Skaidra Grabauskienė pristatė P. Daunio gyvenimą ir Lietuvos neregių bei kurčiųjų bendruomenių istoriją.
Simboliška, kad tradicinės suvalkietiškosios kanklės buvo mėgiamiausias P. Daunio instrumentas.
P. Daunys tarp mokinių ir bendradarbių (apie 1933 m.). Centre matome gydytoją, aklųjų globėją Juozą Nemeikšą, vadinusį save neregių priešu – norėjo visus pagydyti. Tuoj už jo, tamsiais akinukais – Pranas Daunys. O dar už jo, daili tamsiaplaukė – tai dainininkė Beatričė Grincevičiūtė, tuo metu dirbusi Aklųjų institute auklėtoja bei perrašinėjusi knygas iš reginčiųjų rašto į Brailio.
Taigi labai prasmingai baigiamąjį koncertą pradėjo Kauno 1-osios muzikos mokyklos bei Kauno Prano Daunio ugdymo centro moksleivės Ieva Juškaitė ir Ugnė Černeckytė. Jos pakankliavo ir padainavo dvi lietuvių liaudies dainas: „Ir užaugo avietėlė tėvelio dvarely“ ir „Siuntė mane motinėlė“ (mokytojos Laimutė Stasė Proškutė ir Rasa Vanda Šukienė). Taip pat koncertavo Kauno kurčiųjų centro dainų gestų kalba kolektyvas „Skambanti tyla“ ir atlikėja Erika Slabadiene, dainavo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos dainininkės Laura Stadalninkaitė ir Onutė Matusevičiūtė, LASS Kauno filialo folkloro ansamblis „Kanapija“ bei vokalinis-instrumentinis ansamblis „Bičiuliai“.
Parengė: mokytoja ekspertė Laimutė Stasė Proškutė
