Muzikos istorijos konkursas „Klausausi muzikos“

Nuotolinio mokymo formatas, kaip ir kiekviena naujovė, pradžioje yra eksperimentinio pobūdžio ir reikalauja daug lankstumo. Tad šalia numatytos programos „Nuotykiai muzikoje“ 5/3 klasių mokiniams, kad jiems būtų įdomiau, organizavau konkursą „KLAUSAUSI MUZIKOS“. Tai puiki proga mokiniams pabūti / pažaisti muzikos žurnalistais!

Tereikėjo įeiti į Nacionalinės filharmonijos skaitmeninę koncertų salę ir išklausyti Ezio Bosso sukurtą ir atliekamą pjesę „Rain, in Your black eyes“ (11 min.) kartu su Lietuvos kameriniu orkestru, vadovaujamu Sergej Krylov. Pasirinktas įrašas – itin emocionalus, dinamiškas, beribis interpretavimo klausimais. Beje, pats kompozitorius ir pianistas Ezio Bosso, prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio, sunkiai judantis, bet galintis groti ir žmonėms dovanoti savo muziką, taip pat kurstė mokinių vaizduotę. Tad sulaukiau nemažai įvairių rašinių, rodančių, kad mokiniai turi lakią vaizduotę, geba dėmesingai klausytis, sekti minties giją, pajusti nuotaikų kaitą, aktyviai mąstyti. Norėčiau iškirti keletą tokių darbų ir pateikti jų ištraukas.

Matas Rupšys, akordeono klasės mokinys (mokyt. E.Valantinienė): „Grodamas šį kūrinį Ezio Bosso jautėsi laimingas, labai įsijautęs, save visą atiduodamas muzikai. Orkestro muzikantai su didžiule pagarba sekė kiekvieną jo judesį… Muzika man labai patiko. Pradžioje ji buvo labai rami, tekanti tolygiai, su vis pasikartojančiais motyvais – tarsi pats gyvenimas. Vėliau vis augo ir vystėsi, kol perėjo į intensyvią, gal net agresyvokai skambančią akordinę dalį. Jausmas buvo toks, kad vyksta kažkas svarbaus, labai dramatiško. Kai kūrinys pasibaigė, solistas kurį laiką gulėjo sukniubęs ant fortepijono. Publika nenustojo įnirtingai ploti. Buvo tokia akimirka, kai visi jautė didžiulę pagarbą ir begalinį dėkingumą Ezio Bosso už jo muziką, už jo talentą, už jo grojimą, už jo jėgas. Kažkodėl manau, kad salėje buvo tokių žiūrovų, kurie verkė.“ O svarbiausia, Matas mintyse bandė jautriai susitapatinti su Ezio ir taip suprasti, kad ir kas benutiktų – nevalia pasiduoti: „Žiūrėdamas, kaip Ezio Bosso atlieka šį kūrinį mąsčiau, kaip pats jausčiausi, jei man būtų sunku judėti, kalbėti, jei sirgčiau sunkia liga ir žinočiau, jog nepagysiu…“

Nojus Burkauskas, gitaros klasės mokinys (mokyt. E.Valantinienė), aprašydamas muzikos asociacijas su kovojančiu žmogumi, taikliai fiksavo muzikos išraiškos priemones – dinamiką, tempą, ritmą: „Pradžioje muzika skambėjo lyg ramiai tekantis upelis, sklendžiantis paukštis, lyg laikas eitų į priekį. Dinamika iš piano pamažu kilo į meco forte, tai vėl grįžo atgal, kartodama tą patį muzikinį motyvą. Įpusėjus kūriniui, staigiai pradėjo keistis tempas, dinamika išaugo į forte taip sudarydama dramatizmo įspūdį. Lyg ramiame žmogaus gyvenime būtų atsitikęs sukrečiantis įvykis, po kurio žmogus tarsi pasikeitė.
Naują žmogaus gyvenimo etapą simbolizuoja muzikoje pasigirdę nauji ritminiai piešiniai, tarsi tango ritmai, greitas tempas rodo, kad buvęs širdyje lyrikas, ramus žmogus tapo kovotoju. Gale kūrinio išryškintas styginių – smuikų motyvas dar labiau sustiprina kovos su savimi įspūdį.

Žmogaus paveikslas, mano supratimu, yra fortepijono partija, kurią solistas E. Bosso atlieka labai emocingai, veido mimika, žvilgsniu, kūno ir rankų judesiais.“ Šis įrašas Nojui tikrai buvo paveikus, nes skatino Nojų savarankiškai dar daugiau klausyti E. Bosso muzikos įrašų: „Kūrinys man labai patiko, todėl paklausiau ne tik jūsų nurodytą įrašą, bet ir youtube kanale pažiūrėjau kitų atlikimo variantų.“

Reda Dirsytė, fleitos klasės mokinė (mokyt. E.Valantinienė), įrašą traktavo kaip programinės muzikos pavyzdį ir itin vaizdžiai aprašė lietų: „Mes kartais stebime, kaip prasideda lietus. Dažniausiai iš lėto iš dangaus krenta lietaus lašai. Taip Ezio Bosso kūrinyje „Rain, in your black eyes“ prasideda lėtai, švelniai ir tyliai muzikos garsai. Kaip lietus lyjant stiprėja, taip girdime vis stiprėjančią ir greitėjančią, besiliejančią melodiją. Muzika darosi aiškesnė, skambesnė. Pamažu įsilieja į šią melodiją kitų muzikos instrumentų garsai. Taip ir norisi užsimerkti ir atsistoti po lietum, klausantis skambančių lietaus lašų.

Viduryje kūrinio muzika tiesiog pašėlsta, suskamba, įsismarkėja visi muzikos garsai. Atrodo, kaip lietus lytų visu smarkumu. Viskas kyla tarsi aukštyn, tarsi norint pasiekti pačią viršūnę ir staiga nutyla, ir pasigirsta lengvos fortepijono natos, kurios tai greitėja, tai lėtėja… Kaip ir nesuprantamas lietus, kuris kaip ir baigiasi, ir vėl prasideda. Ir tuomet stakato vis greitėja ir greitėja. Ir visa aplink tarsi mėgaujasi užburiančiu lietaus šėlsmu.“

Saulei Kirvaitytei, liaudies instrumentų klasės mokinei (mokyt. J.Karalevičienė) ši pjesė iššaukė turtingą sapnų pasaulį su gėriu, blogiu, žmogaus vidiniu maištu: „Lyg pasaulis kuris tavo sapnuose. Tylus bet svajingas ir nuostabus. Pažiūri į dangų ir manai, kad toks gražus jis ir spalvingas. Aplink vaikšto didelės šeimos, džiaugiasi geru oru. Pamatai savo draugą, kuris tavęs nepastebi ir praeina pro šalį… Visos laimingos šeimos jau pykstasi dėl mažų dalykų. Dangus tamsėja ir debesys juoduoja. Bėgi surasti stogo ir pamatai nuvytusias gėles, šeimas pradingusias, medžių lapus nukritusius, gatvėse mašinas įstrigusias. Viskas žemyn eina. Tu nori pasodinti gėles, paguosti vaikus sėdinčius ant suolo vienišus, duodi jiems saldainių, bandai padaryti visus laimingus. Kartais pavyksta, kartais ne. Bet nepasiduodi. Ir visi pradeda šypsotis, mašinos laisvai važiuoja, gėlės auga. Džiaugiesi kiek padarei, bet matai, kad gyvūnų pamažėjo, fabrikų padaugėjo, jau gryno oro nebėra. Negali patikėti kas atsitiko, ir net pradedi viską griauti, mindai pasodintas gėles, mėtai vaikų saldainius, blokuoji gatvės kelią ir pykdai šeimas. Nori viską išmesti pro langą, nesvarbu ką kiti mano. Staiga mažasis angelas ant peties tave sustabdo, viską sugražina… mažasis laimės lašelis… Bet išgirsti skambutį, atmerki akis ir supranti, kad tai buvo sapnas…“

Atėnė Spalinskaitė, fortepijono klasės mokinė (mokyt. E.Valantinienė), savo aprašą įvilko į siužetą, kuriame pianisto Bosso klausytojas – taip pat negalią turintis žmogus, sėdintis invalido vežimėlyje. Ir jam atlikėjas tampa idealu – tarsi įkvepia atsispirti nuo negandų ir padeda nepalūžti. Šis darbas sklidinas išjaustų ir vaizdžiai aprašytų niuansų, atitinkančių muzikos dramaturginį bei dinaminį planą: „Vos girdimi garsai sklido iš fortepijono, sukeldami mažyčius šiurpuliukus mano rankų ir kojų pirštų galiukuose. Nežymiai auganti muzika suteikė jiems galios ir dabar jie su dideliu ryžtu brovėsi ieškodami kelio. Pasigirdus styginių pritarimui, savyje aptikau nepažįstamą ir dar neištyrinėtą jausmą… Muzika švelniai, lyg nenorėdama išgąsdinti bailaus triušiuko, vis artėjo ir didėjo. Garsams suintensyvėjus jaučiau kylančią audrą, kuri netrukus pakels milžinišką bangą, kurioje mano širdis neišvengiamai nugrims į muzikos gelmes. Sunku perteikti tai žodžiais, tačiau muzika pasiekė tokį tašką, kur giliai paieškojus nerimstančioje ir tarpusavyje kovojančioje garsų jūroje buvo galima išgirsti net pritariamą fortepijono širdies tunksėjimą. Manoji širdis susilygino su jo ritmu ir sutartinai pulsavo su muzika. Man trūko oro. …kažkas mane stūmėjo atsistoti, jog išlaisvinčiau susikaupusią emociją, tačiau kūnas buvo lyg prikaltas ir negalėjau jo pajudinti. Ilgai besitęsiančios natos skambesys ir muzika pamažu atsitraukė lyg suprasdama, jog negaliu paleisti mane užvaldžiusio jausmo. Viskas nutilo… Tačiau neilgam. Muzika staigiai pradėjo augti, tik šį kartą daug spartesniu tempu, o mane tik sekundę apleidęs jausmas vėl kilo link mano sielos židinio, bet jau pasinaudodamas patirtimi iš pirmo karto klaidžiojant takeliais. Dabar jis judėjo su stipresne jėga, kai tuo tarpu mano akis užtvindė ašaros. Girdėjau, kaip muzika pasiekė tobulumo viršūnę. Jaučiau, kaip mano kūnas nori skristi ir aš atsistojau, pasiruošusi pakilti. Tik nieko negalėjau matyti, bet man ir nereikėjo. Vos mano ašarai išdrįsus paliesti skruostą, muzika staigiai nutilo ir aš sukniubau atgal į savo invalido vėžimėlį.

Negalėjau patikėti tuo, kas įvyko. Skambant mano idealo, įrodžiusio, kad galima įgyvendinti savo tikslus net nesusiklosčius tinkamoms aplinkybėms, muzikai, viskas tapo įmanoma. Net savo kūno dalių nejaučiančiam žmogui atsistoti.“

Džiugina tokie brandūs rašiniai! Jie rodo, kad mūsų puikiai grojantys mokiniais, suprasdami ir pajausdami įvairias muzika kuriamas menines emocijas, geba efektyviai vertinti muziką.

P.S. Ezio Bosso – italų kompozitorius, pianistas, dirigentas – mirė 2020 05 15.

Parengė: mokytoja ekspertė Eglė Valantinienė


Savivaldybės biudžetinė įstaiga
"Kauno 1-oji muzikos mokykla"

Visos teisės saugomos © 2024

Tel: +370 37 422 834
Faksas: +370 37 422 834
Adresas: J. Gruodžio g. 25, LT-44289, Kaunas
Įmonės kodas: 190144649
El. Paštas: info@pirmamuzikos.lt

"... ir tik muzika suteikia gyvenimui spalvas" - Anonimas