Pēteris Vasks gimė 1946 m. Aizputėje baptistų pastoriaus šeimoje. Dėl tėvo profesijos ir nepriklausymo Komunistų partijai jo kelias į studijas Latvijoje nebuvo lengvas, todėl kontrabosą jis studijavo Lietuvoje. Vėliau grojo orkestruose, baigė kompozicijos studijas Latvijos konservatorijoje ir tapo vienu tarptautiniu mastu geriausiai žinomų Latvijos kompozitorių. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu Vasks susidūrė su cenzūros ribomis. Instrumentinė muzika suteikė galimybę reikšti idėjas be tiesiogiai tikrinamo teksto. Jo kūriniuose liaudies muzika dažnai pasirodo ne kaip pažodinė citata, bet kaip aliuzija – melodinis posūkis, ritmo formulė, giedojimą primenanti faktūra ar tolimo kultūrinio prisiminimo įspūdis. Tai svarbus skirtumas: citatą galima atpažinti kaip konkrečios melodijos fragmentą, o aliuzija tik sužadina panašumo ir atminties pojūtį.
Vasko muzikoje gamta nėra vien gražus fonas. Paukščių balsai gali reikšti laisvę ir pažeidžiamumą, tyla – susikaupimą, o šviesa – viltį ir moralinę atramą. Ši muzika dažnai juda tarp dviejų polių: trapios, giedamos lyrikos ir staiga prasiveržiančios grėsmės. Klausytojui tenka patirti ne ramų peizažą, bet pasaulį, kuriame grožį reikia saugoti.
Klausantis verta stebėti, kaip Vasks augina emocinę įtampą. Ji dažnai prasideda nuo vieno balso ar ramaus sąskambio, pamažu tankėja, pasiekia skausmingą kulminaciją ir vėl nutyla. Tokia forma primena ne įvykių siužetą, o vidinę kelionę. Tylus finalas nebūtinai reiškia pralaimėjimą: jis gali palikti erdvės vilčiai, maldai arba klausimui, į kurį klausytojas turi atsakyti pats.
„Musica dolorosa“ styginių orkestrui sukurta 1983 m. kompozitoriaus sesers Martos atminimui. Kūrinio pavadinimas reiškia „skausmingoji muzika“, tačiau jo reikšmė neapsiriboja vien biografiniu faktu. Lėtas judėjimas, įtempti sąskambiai, augančios kulminacijos ir nuslūgimas asmeninį gedulą paverčia universalia netekties patirtimi.
„Lauda per orchestra“ (1986) buvo skirta folkloro rinkėjo Krišjānio Barono 150-osioms gimimo metinėms. Joje girdėti choralo, giedojimo ir latvių liaudies šokį primenančių intonacijų aliuzijos. Šiuolaikinės orkestro spalvos susitinka su kultūrine atmintimi, tačiau muzika nevirsta folkloro melodijų rinkiniu. Kompozitorius kuria savą pasakojimą apie tradicijos išlikimą.
Koncertas smuikui ir styginių orkestrui „Tālā gaisma“ („Tolima šviesa“, 1997), tarptautiniu mastu žinomas kaip „Distant Light“, iškelia vienišo smuiko balsą prieš bendrą styginių lauką. Šviesa čia gali būti suvokiama kaip tolima, sunkiai pasiekiama viltis. Kūrinys parodo Vaskui būdingą gebėjimą sujungti giedamą melodiją, tylą, vidinę įtampą ir didelę emocinę arką.
