Skip to main content

Šiame puslapyje ir polapiuose yra talpinama informacija apie Kauno 1-osios muzikos mokyklos dalyvavimą Nordplus Junior programoje.

LATVIJOS MUZIKINIO UGDYMO SISTEMA: NUO PIRMŲJŲ MOKYKLŲ IKI SCENOS PROFESIONALŲ


KAIP KASDIENIS DAINAVIMAS VIRSTA NUOSEKLIU KELIU Į PROFESIONALIĄ SCENĄ?

Šioje pamokoje sužinosi, kaip Latvijos muzikinis ugdymas augo iš šeimos, bažnyčios, mokyklos ir bendruomenės dainavimo į nuoseklią profesionalų rengimo sistemą. Pamatysi, kodėl choras gali būti vadinamas muzikos mokykla, kuo skiriasi muzikos mokykla, profesinė vidurinė mokykla ir muzikos akademija, taip pat kokį vaidmenį šioje istorijoje atliko Jāzeps Vītols.

PAGRINDINĖS SĄVOKOS

  • Muzikinis ugdymas – nuoseklus muzikinių gebėjimų, žinių, klausymo patirties ir kūrybiškumo lavinimas.
  • Neformalusis muzikinis ugdymas – muzikos mokymasis šeimoje, bendruomenėje, chore, ansamblyje ar kitoje aplinkoje, nebūtinai pagal formaliojo švietimo programą.
  • Profesinės krypties muzikinis ugdymas – sistemingas instrumento, dainavimo, muzikos teorijos ir kolektyvinio muzikavimo mokymas, suteikiantis pagrindus tolesnėms profesinėms studijoms.
  • Profesinis vidurinis muzikinis ugdymas – bendrąjį vidurinį ugdymą ir intensyvų pasirinktos muzikos specialybės mokymą derinanti pakopa.
  • Aukštasis muzikinis ugdymas – universitetinio lygmens studijos, rengiančios savarankiškai profesinei muzikinei veiklai.
  • Intonacija – tikslus garso aukščio išgavimas ir išlaikymas.
  • Ritmas – garsų trukmių, kirčių ir pauzių išdėstymas muzikiniame laike.
  • Muzikinė klausa – gebėjimas suvokti, skirti, įsiminti ir vertinti muzikos garsus bei jų ryšius.
  • Muzikinė atmintis – gebėjimas įsiminti ir atkurti melodiją, ritmą, harmoniją ar didesnę kūrinio dalį.
  • Solfedžio – muzikos mokymo disciplina, lavinanti klausą, ritmo pojūtį, natų skaitymą ir dainavimą iš natų.
  • Ansamblinis muzikavimas – dviejų ar daugiau atlikėjų bendras muzikos kūrinio atlikimas.
  • Choras – dainininkų kolektyvas ir kartu svarbi kolektyvinio muzikinio ugdymo forma.
  • Ziņģe – latvių pasaulietinės dainuojamosios kultūros forma, siejama su autoriniais, verstiniais ir pamokomaisiais tekstais.
  • Konservatorija – specializuota aukštoji muzikos mokykla, rengianti profesionalius muzikus.
  • Sceninė praktika – mokymasis viešai atlikti muziką koncertuose, spektakliuose, perklausose ir kituose renginiuose.

PRADĖK NUO SAVO MUZIKINIO KELIO

Prisimink pirmąją vietą, kurioje sąmoningai mokeisi muzikos. Gal dainą tau padainavo šeimos narys, gal ritmą kartojai darželyje, giedojai bažnyčioje, pradėjai lankyti chorą arba pirmą kartą pravėrei muzikos mokyklos klasės duris. Net jeigu tuomet nebuvo pažymių, egzaminų ar žodžio „solfedžio“, jau vyko muzikinis ugdymas: klauseisi, mėgdžiojai, įsiminei ir bandei suderinti savo balsą ar judesį su kitais.

Vėliau mokymasis tampa sąmoningesnis. Mokinys mokosi taisyklingai išgauti garsą, perskaityti natas, atpažinti ritmą, girdėti dermę, suprasti kūrinio formą ir perteikti jo nuotaiką. Tačiau pirmoji patirtis niekur nedingsta. Profesionalus atlikėjas taip pat klauso, kartoja, prisimena ir reaguoja į kitus muzikantus – tik tai daro daug tiksliau ir savarankiškiau.

Todėl Latvijos muzikinio ugdymo istoriją verta matyti kaip ilgą kelią, prasidėjusį gerokai anksčiau negu 1919 m. įkurta konservatorija. Institucija suteikė sistemą, bet jos pagrindą jau buvo parengę šeimos, bažnyčios, mokyklos, chorai, mokytojai, dainų rinkėjai ir vietos bendruomenės.

UGDYMAS PRASIDĖJO ANKSČIAU NEGU KONSERVATORIJA

Ilgus šimtmečius muzikinės žinios Latvijos teritorijoje daugiausia buvo perduodamos praktiškai. Liaudies dainą žmogus išmokdavo klausydamasis artimųjų ir bendruomenės. Ji lydėjo darbą, šeimos apeigas, metų šventes, vestuves ir laidotuves. Dainuojant buvo lavinama muzikinė atmintis, ritmo pojūtis, balso valdymas ir gebėjimas prisiderinti prie kitų, nors šie įgūdžiai dar nebuvo vadinami mokymo programos rezultatais.

Kitą ugdymo erdvę kūrė bažnyčia ir mokykla. Giedant reikėjo kartu pradėti ir užbaigti frazes, išlaikyti melodiją, aiškiai tarti tekstą ir sekti vadovą. Mokytojai bei dvasininkai perdavė giesmes, rašto ir muzikos pradmenis, o spausdinti rinkiniai padėjo tą patį repertuarą paskleisti platesnėje teritorijoje. Taip žodinė tradicija ėmė sąveikauti su raštu ir organizuotu mokymu.

Svarbu šio ankstyvojo laikotarpio nevadinti dabartine muzikos mokyklų sistema. Nebuvo vienodos programos, nuoseklių pakopų ar visiems prieinamų profesionalių studijų. Vis dėlto jau veikė svarbiausi mokymosi būdai: pavyzdys, kartojimas, bendras atlikimas, atmintis ir mokytojo vadovavimas.

XVIII AMŽIUS: GIESMĖ, RAŠTINGUMAS IR ZIŅĢE TRADICIJA

XVIII amžiaus Apšvietos idėjos skatino raštingumą, knygų leidybą ir mokymą gimtąja kalba. Šiame kontekste svarbus Gotthardas Friedrichas Stenderis – dvasininkas, mokytojas, vertėjas ir latvių kalbos tyrinėtojas. Jo veikla parodo, kad dainavimas galėjo būti ne tik paprotys ar religinė praktika, bet ir sąmoningai taikoma ugdymo priemonė.

1774 m. išleistame rinkinyje „Jaunas Siņģes“ buvo dainuoti skirtų autorinių, verstinių ir pritaikytų latviškų tekstų. Jie padėjo mokytis kalbos, įsiminti moralines bei švietėjiškas mintis ir susipažinti su platesniu Europos repertuaru. Ziņģe skyrėsi nuo anoniminės liaudies dainos tuo, kad dažniau turėjo konkretų spausdintą šaltinį, autorių ar vertėją ir aiškesnę pamokomąją arba pasaulietinę paskirtį.

Spausdintas rinkinys nepakeitė gyvo dainavimo. Kad tekstas taptų muzika, reikėjo žmogaus, kuris žinotų melodiją, parodytų atlikimo būdą ir įtrauktų kitus. Todėl XVIII amžiaus pavyzdys atskleidžia svarbų principą: muzikinis ugdymas stiprėja, kai susitinka rašytinis šaltinis, mokytojas ir praktinis atlikimas. 

XIX AMŽIUS: MOKYKLA, CHORAS IR DAINŲ ŠVENTĖ

XIX amžiuje Latvijoje plėtėsi mokyklų, kultūrinių draugijų ir chorų veikla. Mokytojai dažnai buvo ne tik bendrųjų dalykų dėstytojai, bet ir chorų vadovai, repertuaro skleidėjai bei vietos kultūros organizatoriai. Muzikos mokymasis iš šeimos ir bažnyčios erdvės vis labiau persikėlė į reguliarias repeticijas ir viešą koncertinį gyvenimą.

1864 m. Dikliuose surengtas latvių vyrų chorų susibūrimas, o 1873 m. Rygoje įvyko pirmoji visuotinė latvių Dainų šventė. Šie renginiai buvo svarbūs ir ugdymui. Norint atlikti bendrą repertuarą, reikėjo iš anksto mokytis partijų, tiksliai intonuoti, išlaikyti ritmą, sekti dirigentą ir prisitaikyti prie didelio kolektyvo. Dainų šventė tapo matomu rezultatu, tačiau jos pagrindą sudarė ilgas darbas vietos choruose.

Taip susiformavo savita grandinė: mokytojas arba dirigentas perduoda kūrinį chorui, choristai mokosi savo partijų, vietos kolektyvas dalyvauja atrankose ir galiausiai susijungia su kitais chorais. Ši sistema padėjo ugdyti ne vien profesionalus. Ji kūrė plačią muziką suprantančių, atliekančių ir vertinančių žmonių bendruomenę. 

CHORAS – MUZIKOS MOKYKLA BENDRUOMENĖJE

Choras Latvijoje yra ne priedas prie muzikinio ugdymo, o viena svarbiausių jo formų. Dainininkas mokosi valdyti kvėpavimą, tarti tekstą, tiksliai išgirsti ir pakartoti garso aukštį, išlaikyti pulsą bei įsiminti ilgą muzikinę frazę. Daugiabalsiame kūrinyje dar reikia neprarasti savo partijos, nors greta skamba kitokia melodija.

Kartu ugdomi socialiniai įgūdžiai. Choristas negali savavališkai keisti tempo ar garsumo, nes jo sprendimas veikia visą grupę. Jis turi stebėti dirigentą, klausytis kitų balsų, reaguoti į bendrą skambesį ir atsakingai pasirengti repeticijai. Todėl choras moko disciplinos, bendradarbiavimo ir atsakomybės už rezultatą.

Chore gali prasidėti ir būsimo profesionalo kelias. Mokytojas pastebi balso savybes, muzikinę klausą ar dirigavimo polinkį ir gali paskatinti mokinį rinktis išsamesnes studijas. Tačiau choro vertė nėra matuojama vien tuo, kiek jo dalyvių taps muzikais. Net pasirinkęs kitą profesiją žmogus išsaugo gebėjimą skaityti muziką, klausytis, koncertuoti ir palaikyti gyvą Dainų švenčių tradiciją.

1919 METAI: JĀZEPS VĪTOLS IR LATVIJOS KONSERVATORIJA

XX amžiaus pradžioje Latvijai reikėjo institucijos, kuri profesionalius atlikėjus, kompozitorius, dirigentus ir pedagogus galėtų rengti pačioje šalyje. Iki tol dalis muzikų aukštojo išsilavinimo siekė už Latvijos ribų. Svarbus lūžis įvyko 1919 m., kai kompozitorius ir pedagogas Jāzeps Vītols įkūrė Latvijos konservatoriją ir tapo jos vadovu.

Vītols buvo sukaupęs didelę studijų ir dėstymo Sankt Peterburgo konservatorijoje patirtį. Rygoje jis padėjo sukurti aukštojo muzikinio ugdymo pagrindą: studijos turėjo jungti individualų specialybės darbą, muzikos teoriją, kūrybą, ansamblinį muzikavimą ir sceninę praktiką. Konservatorija nebuvo Latvijos muzikinio ugdymo pradžia, tačiau ji sujungė anksčiau augusias tradicijas su nuosekliu profesionalų rengimu.

Parengti muzikai dirbo orkestruose ir teatruose, vadovavo chorams, kūrė muziką, mokė kitus ir formavo naują klausytojų kartą. Dabartinė Jāzepo Vītolio Latvijos muzikos akademija tęsia šią aukštojo muzikinio ugdymo tradiciją.

Latvijos konservatorijos dėstytojai, apie 1927 m. Jāzeps Vītols sėdi pirmoje eilėje centre. JVLMA fotoarchyvas / Wikimedia Commons, viešoji sritis.“

DABARTINĖ SISTEMA

Latvijos muzikinio ugdymo kelią patogu vaizduoti kaip pakopas. Vaikas gali pradėti šeimoje, bendrojo ugdymo mokykloje, chore, folkloro ansamblyje arba muzikos mokykloje. Vieni mokiniai siekia profesijos, kiti muzikuoja dėl asmeninio tobulėjimo ir bendruomenės.

Profesinės krypties muzikos mokykloje paprastai derinamos individualios instrumento arba dainavimo pamokos su solfedžiu, muzikos teorija ir istorija, ansambliu ar choru. Latvijos ugdymo standartuose pabrėžiami klausos, muzikinės atminties, ritmo, individualaus ir kolektyvinio muzikavimo gebėjimai. Vadinasi, mokinys rengiamas ne tik teisingai pagroti kūrinį, bet ir suprasti, ką girdi, muzikuoti su kitais bei savarankiškai mokytis.  Baigęs pagrindinį ugdymą ir apsisprendęs siekti muzikos profesijos, mokinys gali rinktis profesinę vidurinę mokyklą. Tai nėra automatinis kiekvieno muzikos mokyklos mokinio žingsnis: paprastai reikia stojamojo patikrinimo, pakankamų atlikimo bei teorijos pagrindų ir aiškesnio profesinio pasirinkimo.

Perėjimą iš vienos pakopos į kitą rodo kaip mokinio pažangą atskleidžia tai, kokio sudėtingumo repertuarą jis įveikia, kaip savarankiškai skaito naują muzikinį tekstą, ar geba girdėti save ansamblyje ir paaiškinti muzikinį sprendimą. Egzaminai, perklausos ir vieši koncertai suteikia atskaitos taškus, tačiau kasdienę pažangą kuria mažesni žingsniai: taisyklingai pakartotas ritmas, išgirsta intonacijos klaida, apgalvotas pirštuotės pasirinkimas arba pirmą kartą be mokytojo pagalbos parengta frazė.

JĀZEPA MEDIŅA RYGOS MUZIKOS VIDURINĖ MOKYKLA – PROFESINĖS PAKOPOS PAVYZDYS

Jāzepa Mediņa Rygos muzikos vidurinė mokykla yra vienas aiškių profesinės vidurinės pakopos pavyzdžių ir viena projekto dalyvių aplankytų institucijų. Po pagrindinio ugdymo čia programos dažniausiai trunka ketverius metus. Mokiniai gali rinktis fortepijoną, styginius, pučiamuosius ar mušamuosius instrumentus, dirigavimą, vokalinę muziką, muzikos teoriją, džiazą ir kitas specializacijas.

Šioje pakopoje bendrasis ugdymas derinamas su intensyviu profesiniu rengimu. Greta specialybės pamokų mokomasi solfedžio, harmonijos, muzikos formų, istorijos ir literatūros, dalyvaujama ansambliuose, orkestruose ar choruose. Koncertinė bei kūrybinė praktika padeda žinias patikrinti realioje situacijoje: scenoje reikia valdyti jaudulį, klausytis partnerių, prisitaikyti prie akustikos ir prisiimti atsakomybę už visą programą.

AUKŠTOJI PAKOPA – JĀZEPO VĪTOLIO LATVIJOS MUZIKOS AKADEMIJA

Aukštojoje pakopoje studentas jau renkasi konkrečią profesinę kryptį ir už savo pažangą prisiima daugiau atsakomybės. Akademijoje rengiami atlikėjai, kompozitoriai, dirigentai, muzikos pedagogai ir kitų sričių specialistai. Individuali specialybės pamoka išlieka svarbi, tačiau ją papildo muzikos istorijos bei teorijos studijos, ansambliai, orkestrai, chorai, pedagoginė ir sceninė praktika.

Čia neužtenka vien techniškai tiksliai atlikti natas. Būsimasis profesionalas turi pagrįsti interpretacinius sprendimus, suprasti kūrinio stilių ir istorinį kontekstą, planuoti savarankišką darbą, priimti kritiką ir bendradarbiauti. Atlikėjui būtina scenos patirtis, pedagogui – gebėjimas paaiškinti ir parinkti mokymo būdą, dirigentui – girdėti visumą, o kompozitoriui – valdyti muzikinę medžiagą ir aiškiai perteikti ją atlikėjams.

Todėl akademija nėra vieta, kurioje mokymasis užbaigiamas. Ji veikiau parengia žmogų profesijai, kurioje mokytis reikės visą gyvenimą: rengti naują repertuarą, dalyvauti perklausose, tobulinti metodus, kurti projektus ir reaguoti į kintančią muzikinę aplinką.

Jāzepo Vītolio Latvijos muzikos akademijos pastatas Rygoje, 2010 m. Nuotr. Smig / Wikimedia Commons, CC BY-SA 3.0.

NUO KLASĖS IKI SCENOS PROFESIONALO

Scenos profesionalą sukuria ne viena įstaiga ir ne vien talentas. Reikalinga ilga, reguliari praktika, geri mokytojai, galimybė muzikuoti su kitais ir palaipsniui sudėtingėjančios užduotys. Pradžioje mokinys gali atlikti trumpą kūrinį klasėje, vėliau – dalyvauti mokyklos koncerte, ansamblyje, konkurse ar jungtiniame chore, o profesinėje ir aukštojoje pakopoje rengia dideles programas bei mokosi veikti pagal profesionalius reikalavimus.

Profesionalumas nereiškia vien virtuoziškai groti ar gražiai dainuoti. Muzikantas turi laiku pasirengti repeticijai, suprasti dirigento ar režisieriaus nurodymus, greitai taisyti klaidas, tausoti kūną ir balsą, mokėti planuoti darbą. Scenoje būtinas patikimumas: orkestro narys atsako už savo partiją, akompaniatorius seka solistą, choristas palaiko bendrą balsų pusiausvyrą, o pedagogas geba sudėtingą dalyką paaiškinti kitam žmogui. Todėl ugdymas apima ne tik kūrinius, bet ir profesinio elgesio įpročius.

Ypač svarbus mokytojas. Ankstyvoje pakopoje jis padeda susiformuoti taisyklingą techniką ir mokymosi rutiną; vėliau skatina mokinį pačiam girdėti klaidą, ieškoti interpretacijos ir vertinti savo pažangą. Geras pedagogas nekuria nuo jo priklausomo atlikėjo – jis palaipsniui ugdo savarankišką muzikantą. Dėl to Latvijos sistemos tęstinumas priklauso ne tik nuo mokyklų programų, bet ir nuo specialistų, kurie savo patirtį perduoda kitai kartai.

Kiekviena grandis perduoda kitai ne tik mokinį, bet ir muzikinę kultūrą. Akademijos absolventas gali grįžti į muzikos mokyklą kaip pedagogas, vadovauti chorui, groti orkestre ar kurti kūrinius mokiniams. Jo parengti mokiniai vėliau patys tampa atlikėjais, klausytojais arba mokytojais. Taip sistema veikia kaip ratas: ankstyvoji patirtis veda į profesiją, o profesionalas savo žinias grąžina bendruomenei.

MOKINIŲ VAIZDO ĮRAŠAI: IŠKLAUSYK IR ĮRAŠYK TRŪKSTAMUS ŽODŽIUS

1 VIDEO | PAULINA SIPAVIČIŪTĖ: NUO KASDIENIO DAINAVIMO IKI MUZIKINIO UGDYMO

2 VIDEO | NIDA ARDZEVIČIŪTĖ: CHORAS KAIP MUZIKOS MOKYKLA

3 VIDEO | RUGILĖ DIRŽIŪTĖ: JĀZEPS VĪTOLS IR LATVIJOS KONSERVATORIJA

4 VIDEO | NEDA RIŠEVIČIŪTĖ: NUOSEKLI MUZIKINIO UGDYMO GRANDINĖ

KĄ ŠIANDIEN SUŽINOJOME?

1 UŽDUOTIS | MUZIKINIO UGDYMO GRANDINĖ IR GEBĖJIMAI

2 UŽDUOTIS | MINI ESĖ „NUO PIRMOJO GARSO IKI SCENOS PROFESIONALO“

KĄ SVARBIAUSIA ĮSIDĖMĖTI?

  • Latvijos muzikinis ugdymas prasidėjo gerokai anksčiau negu buvo įkurta konservatorija.
  • Pirmieji muzikiniai gebėjimai buvo ugdomi šeimoje, bendruomenėje, bažnyčioje ir mokykloje.
  • XVIII amžiuje dainavimas tapo ir kalbos, raštingumo bei švietimo priemone.
  • Choras lavina intonaciją, ritmą, klausą, muzikinę atmintį, discipliną ir bendradarbiavimą.
  • 1919 m. Jāzeps Vītols įkūrė Latvijos konservatoriją ir padėjo pagrindus nuosekliam profesionalų rengimui.
  • Muzikos mokykla suteikia instrumento, dainavimo, solfedžio ir ansamblinio muzikavimo pagrindus.
  • Profesinė vidurinė muzikos mokykla bendrąjį ugdymą derina su intensyviu pasirinktos specialybės mokymusi.
  • Jāzepa Mediņa Rygos muzikos vidurinė mokykla yra vienas profesinės vidurinės pakopos pavyzdžių, bet ne vienintelė galima Latvijos muzikinio ugdymo įstaiga.
  • Jāzepo Vītolio Latvijos muzikos akademija rengia savarankiškai profesinei veiklai pasiruošusius muzikus.
  • Scenos profesionalui reikia ne vien talento, bet ir ilgalaikės praktikos, atsakomybės, savarankiškumo bei gebėjimo dirbti su kitais.
  • Muzikinio ugdymo sistema veikia kaip ratas: profesionalūs muzikai grįžta į bendruomenę kaip pedagogai, dirigentai, atlikėjai ir kūrėjai.

PAMOKOS PABAIGOS REFLEKSIJA

Užbaik šiuos sakinius:

  • Iki šios pamokos maniau, kad muzikinis ugdymas prasideda…
  • Dabar suprantu, kad kelią į profesionalią sceną sudaro…

NAUDOTI ŠALTINIAI

Atgal į Nordplus