PRADĖK NUO KLAUSYMO IR PALYGINIMO

Šioje pamokoje Latvijos muzika nagrinėjama Baltijos kontekste, greta Lietuvos ir Estijos kūrėjų. Tai nėra varžybos, kuri šalis „muzikalesnė“, ir ne bandymas visą valstybės muziką apibūdinti vienu žodžiu. Lyginsime pasirinktus XX amžiaus antrosios pusės ir šiuolaikinės muzikos pavyzdžius: latvius Pēterį Vaską, Romualdą Kalsoną ir Pēterį Plakidį, lietuvį Bronių Kutavičių bei estą Arvo Pärtą. Jų kūryba padės išgirsti kelias ryškias kryptis – lyrišką folkloro aliuziją, koncertinę dramą, tembro paieškas, ritualinį kartojimą ir tintinnabuli skaidrumą.

BALTIJOS KONTEKSTAS – BENDRA ISTORIJA, BET NE VIENAS STILIUS

Lietuva, Latvija ir Estija yra kaimyninės Baltijos valstybės, tačiau jų kalbos ir kultūrinės tradicijos nėra vienodos. Lietuvių ir latvių kalbos priklauso baltų kalbų grupei, o estų kalba – finougrų grupei. Šalis sieja geografinė kaimynystė, ilga dainavimo tradicija, XX amžiuje patirtos okupacijos, sovietinė kultūros kontrolė ir nepriklausomybės atkūrimas. Visose trijose valstybėse muzika tapo svarbia kultūrinės atminties bei tapatybės išraiška.

Sovietmečiu profesionalioji muzika buvo kuriama institucijose, kurias prižiūrėjo valstybė. Kompozitorių sąjungos, leidyklos ir koncertų organizatoriai galėjo skatinti ideologiškai priimtinus kūrinius, o religinės ar atvirai tautinės temos buvo ribojamos. Vis dėlto kūrėjai rasdavo netiesioginių kalbėjimo būdų. Gamtos vaizdas, paukščio balsas, senoji apeiga, liaudišką melodiją primenanti intonacija ar ilga tyla galėjo tapti daugiau negu vien muzikos priemone – jie galėjo reikšti pažeidžiamą atmintį, dvasinį prieglobstį arba laisvės ilgesį.

Todėl panaši istorinė patirtis nesukūrė vieno „baltiško stiliaus“. Kiekvienas kompozitorius rinkosi savą kalbą. Šioje pamokoje Latvijos kūrėjų muzikoje dažniau girdėsime emociškai tankią, neoromantinei krypčiai artimą raišką ir folkloro aliuzijas. Kutavičiaus kūriniai padės pažinti ritualinį, archajinius kultūros sluoksnius žadinantį kartojimą, o Pärto muzika – tintinnabuli principu kuriamą tylos, paprastumo ir skaidrumo erdvę.

KAIP KLAUSYTIS: NUO POŽYMIO IKI INTERPRETACIJOS

Lygindamas kūrinius, visiems taikyk tuos pačius klausimus. Koks muzikos tempas ir ar jis keičiasi? Ar melodija plati ir daininga, ar sudaryta iš trumpų pasikartojančių motyvų? Ar faktūra skaidri, leidžianti aiškiai girdėti pavienius balsus, ar tiršta ir prisotinta daugelio sluoksnių? Kurie tembrai išryškinami? Kaip kuriama įtampa – garsėjimu, disonansais, ritmu, kartojimu, registrų kontrastu ar tyla? Ar folkloras cituojamas tiesiogiai, ar tik nujaučiamas iš intonacijos, ritmo ir skambesio?

Svarbu atskirti faktą, klausymo pastebėjimą ir interpretaciją. Faktas būtų teiginys, kad „Distant Light“ sukurta smuikui ir styginių orkestrui. Pastebėjimas – kad kūrinio pradžioje smuiko linija kyla lėtai, o orkestras sudaro trapų foną. Interpretacija – kad toks garsinis atstumas gali priminti sunkiai pasiekiamą viltį. Interpretacijos gali skirtis, tačiau jos nėra bet kokios: gerą aiškinimą turi paremti tai, ką iš tiesų girdi kūrinyje, ir tai, ką žinai apie jo kontekstą.

LATVIJOS KRYPTIS – FOLKLORO ATMINTIS IR NEOROMANTINĖ ĮTAMPA

XX amžiaus pabaigos Latvijos simfoninėje muzikoje ryški neoromantinė kryptis. Ji nereiškia paprasto XIX amžiaus romantizmo pakartojimo. Šiuolaikiniai kompozitoriai vėl suteikė daug reikšmės ilgai emocinei linijai, dainingai melodijai, ryškioms kulminacijoms ir žmogaus vidinių išgyvenimų temoms, tačiau šias priemones jungė su modernia harmonija, neįprastais tembrais ir dramatiškais kontrastais.

Folkloras tokioje muzikoje ne visada pasirodo kaip lengvai atpažįstama liaudies dainos citata. Citata leidžia išgirsti konkretų pasiskolintą fragmentą. Aliuzija veikia netiesiogiai: nauja melodija gali priminti liaudies dainos intonaciją, dvi arfos – koklės tembrą, o pasikartojantis šokio ritmas – tradicinį muzikavimą. Muzikologas Jānis Kudiņš tokias citatas ir aliuzijas latvių neoromantinėje muzikoje sieja su „balsu iš praeities“. Praeitis čia ne atkuriama pažodžiui, bet iškyla kaip atminties atgarsis dabarties kūrinyje.

PĒTERIS VASKS – TRAPUS GARSAS, SKAUSMAS IR VILTIS

Pēteris Vasks (g. 1946) yra vienas tarptautiniu mastu geriausiai žinomų Latvijos kompozitorių. Jo kūryboje dažnai susiduria du pasauliai: tylus, dainingas, gamtą ar dvasinį susikaupimą primenantis skambesys ir šiurkšti, grėsminga įtampa. Muzika gali augti labai lėtai, tačiau santūrus judėjimas nereiškia, kad joje nieko nevyksta. Ilgai laikomas garsas, nežymiai pakitęs sąskambis ar naujas instrumento balsas gali visiškai pakeisti emocinę kryptį.

„Musica dolorosa“ styginių orkestrui sukurta 1983 m. ir skirta kompozitoriaus sesers Martos atminimui. Pavadinimas reiškia „skausmingą muziką“. Kūrinio įtampa kyla iš dainingų linijų, tirštėjančios faktūros, disonansų ir kulminacijų. Tai ne konkretų įvykį pasakojanti programa, o sutelkta gedulo patirtis, kurioje asmeninis skausmas įgyja universalią prasmę.

„Lauda per orchestra“ sukurta Krišjānio Barono 150-osioms gimimo metinėms. Kūrinio pavadinimas reiškia „šlovinimą orkestrui“. Jame girdimos liaudišką dainavimą, šokį ir choralą primenančios temos, tačiau jos nėra paprasta autentiškų melodijų pynė. Vasks kuria folkloro artumo įspūdį savo muzikinėmis priemonėmis. Įvairūs sluoksniai susiduria, muzika pasiekia dramatiškas kulminacijas, o pabaigoje grįžta į santūresnę būseną.

Koncerte smuikui ir styginių orkestrui „Distant Light“ („Tolima šviesa“, 1997) solinio smuiko balsas tai iškyla virš orkestro, tai įsilieja į jį. Plačios melodijos, pauzės, trapūs aukšto registro garsai ir staigūs kontrastai leidžia muziką interpretuoti kaip vilties, atminties ir grėsmės dialogą. Folkloras čia dažniausiai girdimas ne kaip pažodinė citata, o kaip pažįstamos dainavimo manieros šešėlis. Vasko pavyzdys moko klausytis lėto vyksmo: svarbus tampa ne įvykių kiekis, bet kiekvieno garso emocinis svoris.

ROMUALDS KALSONS – KONCERTINĖ DRAMA IR „BALSAS IŠ PRAEITIES“

Romualdo Kalsono (1936–2024) muzikoje dažnai daugiau judesio, teatrališkumo ir aštrių kontrastų. Jo Koncerte smuikui ir orkestrui, sukurtame XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, solistas nėra vien gražios melodijos atlikėjas. Jis tampa dramatišku veikėju, kurio muzikinės mintys susiduria su orkestru, priešinasi jam arba trumpam randa bendrą kryptį.

Keturių dalių koncerte greta energingų, kartais groteskiškų epizodų atsiranda lyriškas trečiosios dalies centras. Jame skamba folklorą primenanti tema. Tyrėjai nėra nustatę konkrečios liaudies dainos, kuri būtų pažodžiui pacituota, todėl ją tiksliau vadinti stilistine aliuzija arba „tariama citata“. Siauras melodijos diapazonas, diatonika ir rečitatyvą primenantis judėjimas sukuria senos dainos įspūdį. Solistas ir orkestras temą plėtoja iki kulminacijos, o paskui ji nutolsta. Taip atminties balsas įtraukiamas į šiuolaikinę koncertinę dramą.

PĒTERIS PLAKIDIS – TEMBRAS KAIP ALIUZIJA

Pēteris Plakidis (1947–2017) buvo kompozitorius, pianistas ir pedagogas, kurio muzikoje ypač svarbi garso spalva, tiksliai parinkti instrumentų deriniai ir subtilios stiliaus užuominos. Simfoniniame kūrinyje „Dziedājums“, dar vadinamame „Canto“, nėra koklės, tačiau viename epizode dvi arfos ritmu ir tembru primena šį latvių instrumentą.

Tai tembrinės aliuzijos pavyzdys. Kompozitorius necituoja konkrečios koklės melodijos ir neimituoja instrumento mechaniškai. Jis panaudoja arfų stygų skambesį, lengvą šokio pulsą ir skaidrią faktūrą, kad klausytojo atmintyje iškiltų koklės garsinis vaizdinys. Šis epizodas kūrinyje pasirodo tarsi trumpas šviesios praeities prisiminimas ir vėl išnyksta. Plakidžio muzika moko, kad kultūros ryšį galima kurti ne tik melodija: jį gali perteikti tembras, registras, ritmas ir instrumentuotė.

LIETUVA: BRONIUS KUTAVIČIUS – RITUALAS IR ARCHAJINIS LAIKAS

Bronius Kutavičius (1932–2021) laikomas vienu svarbiausių Lietuvos XX amžiaus antrosios pusės kompozitorių ir lietuviškojo minimalizmo pradininkų. Jo kūryboje senoji kultūra nėra vaizduojama kaip muziejaus eksponatas. Kompozitorius kuria muzikinį ritualą, kuriame atlikėjų išsidėstymas erdvėje, kartojami ritmai, ribotas garsų rinkinys ir tekstas įtraukia klausytoją į veiksmą.

Tokiuose kūriniuose kaip „Paskutinės pagonių apeigos“ (1978) ostinatinis kartojimas keičia laiko pojūtį. Trumpas motyvas grįžta daug kartų, balsai gali judėti kanonu, o choras išdėstomas aplink klausytojus. Muzika ne tiek pasakoja apie apeigą, kiek pati tampa apeiga. Archajika čia nereiškia tikslaus senovinės muzikos atkūrimo. Ji kuriama šiuolaikinėmis priemonėmis, žadinant įsivaizduojamą senojo pasaulio tvarką, bendruomeniškumą ir ciklišką laiką.

Lyginant su Vasku, galima išgirsti bendrą domėjimąsi atmintimi, bet skirtingą jos perteikimą. Vasko muzikoje atmintis dažnai tampa lyrišku, pažeidžiamu atgarsiu ir ilga emocine arka. Kutavičiaus kūriniuose ji dažniau veikia per kolektyvinį ritualą, atkaklų kartojimą ir erdvę. Taigi panaši tema dar nereiškia panašaus skambesio.

ESTIJA: ARVO PÄRT – TYLA, SKAIDRUMAS IR TINTINNABULI

Arvo Pärtas (g. 1935) 1976 m. sukūrė savitą tintinnabuli kompozicijos principą. Lotyniškas pavadinimas siejamas su varpeliais. Dažniausiai poruojami du balsai: vienas juda nuosekliais pasirinktos gamos laipsniais, o kitas skamba pagal pagrindinio trigarsio garsus. Griežtos taisyklės sukuria išoriškai paprastą, bet labai sutelktą muzikinę erdvę.

Tintinnabuli pirmą kartą aiškiai pasirodė fortepijoniniame kūrinyje „Für Alina“ (1976), o vėliau tapo tokių kompozicijų kaip „Fratres“, „Tabula rasa“ ir „Spiegel im Spiegel“ pagrindu. Pärto muzikoje tyla nėra tuščia vieta tarp garsų. Pauzė leidžia ankstesniam garsui nuskambėti ir paruošia dėmesį kitam. Lėtas tempas, mažas medžiagos kiekis ir skaidri faktūra skatina klausytis kiekvieno sąskambio pradžios, virpesio ir išnykimo.

Pärtą ir Vaską sieja susikaupimas, dvasinės temos bei tylos reikšmė, tačiau jų muzikinė kalba nevienoda. Vasko kūriniai dažnai kyla į emociškai galingas kulminacijas ir supriešina trapumą su grėsme. Pärto muzika dažniau remiasi sąmoningu priemonių apribojimu ir griežta garsų tvarka. Vadinasi, vienodas apibūdinimas „lėta ir tyli muzika“ būtų per paviršutiniškas.

PALYGINIMAS BE STEREOTIPŲ

Mokantis patogu sakyti: Latvija – lyriška folkloro aliuzija, Lietuva – ritualas ir archajika, Estija – tyla, skaidrumas ir tintinnabuli. Ši schema padeda pradėti klausytis, bet jos negalima paversti nekintama taisykle. Latvijoje kuriama ir radikali eksperimentinė muzika, Lietuvoje – lyrinė bei neoromantinė, Estijoje – dramatiška ir tirštos faktūros muzika. Net vienos šalies kompozitoriai labai skiriasi: Kalsono koncertinė drama nėra tapati Vasko lėtai emocinei arkai, o Plakidžio tembrinė aliuzija veikia kitaip negu jų abiejų muzikiniai sprendimai.

NUO KLAUSYMO IKI INTERPRETACIJOS

Pagrįsta interpretacija gali būti sudaryta iš trijų žingsnių. Pirma pateik teiginį: pavyzdžiui, „Kutavičiaus muzikoje laikas patiriamas kaip ritualinis“. Tada nurodyk garsinį įrodymą: trumpi motyvai ilgai kartojami, balsai įsitraukia sluoksniais, atlikėjai supa publiką. Galiausiai paaiškink reikšmę: kartojimas panaikina įprastą kryptingo pasakojimo pojūtį ir leidžia klausytojui pasijusti apeigos dalyviu.

Taip pat galima teigti, kad Plakidžio „Dziedājums / Canto“ koklės atmintį sužadina be tiesioginės citatos. Įrodymas būtų dviejų arfų tembras, šokio pulsas ir skaidri faktūra; paaiškinimas – šios savybės primena tradicinio instrumento skambesį. Kitas klausytojas gali pasiūlyti kitą prasmę, tačiau ir jis turi remtis girdimais požymiais.

Baltijos kompozitorių palyginimas parodo, kad muzikinė tapatybė nėra vien melodijų rinkinys. Ji gali slypėti kūrinio laiko pojūtyje, tembre, tyloje, ritualiniame kartojime, emocinės kulminacijos raidoje ar net sąmoningai paliktoje užuominoje. Klausydamiesi, lygindami ir interpretuodami mokomės ne klijuoti muzikai etiketes, o pastebėti, kaip skirtingi kūrėjai bendrą regiono istoriją paverčia savita garsine patirtimi.

MOKINIŲ VAIZDO ĮRAŠAI: IŠKLAUSYK IR ĮRAŠYK TRŪKSTAMUS ŽODŽIUS

1 VIDEO | SOFIJA RUKAITĖ: TRYS BALTIJOS MUZIKOS KRYPTYS

2 VIDEO | AUGUSTINAS SUBOČIUS: PĒTERIO VASKO MUZIKOS ATMINTIS

3 VIDEO | SOFIJA RUKAITĖ: KALSONO DRAMA IR PLAKIDŽIO TEMBRAS

4 VIDEO | AUGUSTINAS SUBOČIUS: KUTAVIČIUS, PÄRTAS IR LATVIJOS KRYPTIS

KĄ ŠIANDIEN SUŽINOJOME?

1 UŽDUOTIS | BALTIJOS KOMPOZITORIŲ IR MUZIKOS SĄVOKŲ KRYŽIAŽODIS

Išspręsk kryžiažodį. Atsakymai – pamokoje aptartų kompozitorių pavardės ir muzikos sąvokos. Vardų, pavardžių ir sąvokų diakritinius ženklus rašyk taip, kaip jie pateikti pamokos tekste.

2 UŽDUOTIS | ATMINTIES ŽAIDIMAS „KAS SU KUO SUSIJĘS?“

3 UŽDUOTIS | PALYGINAMASIS MINI ESĖ „DU BALTIJOS KOMPOZITORIAI“

KĄ SVARBIAUSIA ĮSIDĖMĖTI?

• Baltijos šalis sieja geografinė kaimynystė ir dalis istorinių patirčių, tačiau jos neturi vieno bendro muzikos stiliaus.
• Muziką reikia lyginti pagal tuos pačius kriterijus: tempą, faktūrą, tembrą, melodiją, kartojimą, tylą ir įtampos kūrimą.
• Citata tiesiogiai perkelia atpažįstamą fragmentą, o aliuzija tradiciją ar kitą skambesį primena netiesiogiai.
• Pēterio Vasko muzikoje svarbios lėtos emocinės arkos, trapumo ir grėsmės kontrastas bei folkloro atmintis.
• Romualdo Kalsono kūryboje ryškūs judesys, dramatizmas ir solisto bei orkestro santykis.
• Pēteris Plakidis parodo, kad kultūros atmintį galima sužadinti tembru: „Dziedājums / Canto“ dvi arfos primena koklę.
• Broniaus Kutavičiaus muzikoje kartojimas, erdvė ir atlikėjų veiksmas gali sukurti ritualinę, archajiką žadinančią patirtį.
• Arvo Pärto tintinnabuli principas grindžiamas melodinio balso ir trigarsio garsų ryšiu, o tyla tampa aktyvia muzikos dalimi.
• Nacionaliniai apibūdinimai yra tik klausymo orientyrai: kiekvieno kompozitoriaus kūrybą reikia vertinti individualiai.
• Interpretacija turi remtis girdimu požymiu, istoriniu ar kultūriniu kontekstu ir aiškiu paaiškinimu.

PAMOKOS PABAIGOS REFLEKSIJA

Užbaik tris sakinius:

• Klausydamasis Baltijos kompozitorių nuo šiol pirmiausia atkreipsiu dėmesį į…
• Labiausiai mane nustebino skirtumas tarp…
• Savo interpretaciją galiu pagrįsti tada, kai…

NAUDOTI ŠALTINIAI