PAŽINKIME SAVO MOKYTOJĄ


Pazink Head

SVEIKI, AŠ JŪSŲ MOKYTOJA: TERESĖ NIDA ZUBAUSKAITĖ


Kalbiname Kauno I-sios muzikos mokyklos fortepijono mokytoją metodininkę, Ansamblinio grojimo klasės vadovę TERESĘ NIDĄ ZUBAUSKAITĘ.

Kaip pakliuvote į muzikos mokyklą?

Į Naujalio meno mokyklą kažkada atvedė tėvai. Jie pastebėjo mano muzikinius gabumus lankant privačias pianino pamokas nuo 4 metų, o dar – muzika buvo mano tėčio neišsipildžiusi svajonė. Taip mano kelias buvo nulemtas, deja, prieš mano norą ;)

Kodėl fortepijonas?

Tai vėl gi tėvų pasirinkimas. Man nepaprastai patiko smuikas. Atėjus į stojamuosius, pamatęs mano rankas ir sužinojęs apie absoliučia klausą, į savo klasę be jokių abejonių pasiėmė puikus, vedantysis Juozo Naujalio meno mokyklos smuiko pedagogas K. Ivaškevicius. Bet mama buvo sutarusi su savo drauge pianiste I. Šakūraite, ir taip aš atsidūriau jos fortepijono klasėje.

O smuikai mane lydėjo visą gyvenimą – tiksliau aš juos, 30 metų dirbdama koncertmeistere styginių skyriuje.

O kas labiausiai įsirėžė į atmintį iš muzikos mokyklos laikų?

Nuostabi aplinka – senieji Vyskupų rūmai, balto marmuro laiptai, Nemuno ir Neries santaka, vaizdai į Aleksoto šlaitus, žvelgiant pro langus, belaukiant specialybės pamokų… ir žinoma -klasė, klasiokai, blogiečiai su raide “b”… ko tik mes neprigalvodavom, gyvenom linksmai, laisvai, kartais keldami nemažai rūpesčių mokytojams. Smagūs tai buvo laikai, ko gera, net smagesni uz studijų metus.

Jūsų pirmoji specialybės mokytoja?

Irena Šakūraitė – legendinė asmenybė. Ji dažniausiai bėgdavo bėgte, visada niūniuodavo, vairavo seną “Pobedą”, buvo visiškai nebuitiška, pakylėta, visada kuom nors sužavėta ir savotiškai naivi. Visad važiuodavo į Maskvą klausytis P. Čaikovskio konkurso, vasaras leisdavo miškuose prie Merkines, buvo absoliuti romantikė. Pamokose niekada nėra pakėlusi balso, su mokiniu visada elgdavosi pagarbiai. Jos namuose stovėjo didžiulis senas fortepijonas, o atėjus į pamoką visada buvau pirmiausia pavaišinama saldainiais… Kuo toliau, tuo labiau ji tapo man drauge ir gyvenimo patarėja. Jos posakiu – “rinkis draugus atsakingai -iš pradžių tu pastebi jų trūkumus, vėliau nebepastebi, o dar vėliau tuos trūkumus perimi pats” – stengiausi remtis visą gyvenimą.

Pamokose mokytoja visada dainuodavo, mosikuodavo, šokdavo… nepamenu jos valdiškai dirbančios. Tai visada buvo emocijų ir muzikalumo pliupsnis…

Kas labiausiai nepatiko muzikos mokykloje?

Viskas patiko. Mokytojai, klasiokai, atmosfera… Jei kas ir nepatiko – tai tik ilgos kelionės perpildytu autobusu rytais į mokyklą, dažnai ant paskutinio laiptelio. 45 minutes kasryt, 21 stotelė. Jokių lengvųjų automobilių tada nebuvo…

O kas paskatino rinktis tolesnį profesionalaus muzikanto kelią?

Vėlgi – kaip ir pradėjau muzikos mokslus, taip ir baigiau juos nenoromis. Puikiai suprantu visus jaunuosius tinginius, nes pati dirbau labai nenoriai ir mažai. Muzikos narkotiku užsikrėčiau labai vėlai, tik kokių 21-nerių, jau studijuodama. O baigdama mokyklą labai rimtai svarsčiau apie kitą profesiją.

O kaip Jūsų tėvai? Kokia Jų nuomonė šiuo klausimu buvo?

Taip. Tėvams pavyko mane įtikinti pasirinkti muzikanto kelią. Jų logika buvo paprasta –muzikai aš paprasčiausiai buvau gabiausia.

Atėjo laikas muzikos akademijai ir specialybės mokytojo pasirinkimui…

Eugenijus Ignatonis buvo mano pirmosios mokytojos bičiulis ir tų pačių vertybių puoselėtojas. Savo romantiniais temperamentais jie buvo panašūs tarsi brolis ir sesuo. Tad ir žavėjo jis mane pirmiausia savo žmogiška šiluma, idealizmu, begaline energija ir optimizmu. Įdomiausia, kad savo energingumą jis laikė ne įgimtu, o išvystytu, ir visada teigė, kad pastangos ir darbas gali viską. Išties visiems išlikęs atmintyje kaip kunkuliuojantis vulkanas, artimesniems jis nušvisdavo visai kita briauna – kaip jautrus ir giliai savyje nešiojantis liūdesį žmogus. Principingas, kietas ir nepaperkamas – šios jo savybės mane labai žavėjo. Pedagoginėje veikloje tai buvo begalinis pedantas, vaikščiojanti enciklopedija, štrichai, agogika buvo jo jūra, kurioje jis nardydavo kiekvieną paskaitą.

Kas labiausiai žavėjo profesionaliose muzikos studijose?

Asmenybės: V. Landsbergis, V. Gerulaitis, J. Bruveris, K.Kalinauskaite, V.Korys, M. Rubackyte, V. Gaidamavičius, A. Radvilaite, N.Dainienė ir daugelis kitų – visas Lietuvos inteligentijos žiedas. Bendravimas, prisilietimas prie jų, buvo neįkainojami.

Baigus mokslus atėjo laikas dirbti…

Pirmoji darbovietė – Kauno I-oji muzikos mokykla… tiesa, pradžia buvo sunki. Pabendravus su Vilniaus profesūra buvo labai keista susidurti su intrigomis, kai kurių mokytojų požiūriu į jauną žmogų iš aukšto. Darbas atrodė toks menkas, o žmonės tokie susireikšminę, - tarsi pilkų koridorių pelkė… Tad nusprendžiau kardinaliai pakeisti kelią ir porą mėnesių dirbau Kauno Viešojoje bibliotekoje muzikos skyriuje. Tų kelių mėnesių užteko suprasti, kad be muzikos garsų mano gyvenimas jau neįmanomas, o bendravimas su mokiniais, darbo tempas yra didžiulė vertybė – tau nereikia ištempti 8 valandų darbe nieko neveikiant, o tos 12 valandų pralekia nepastebimai dėl savo intensyvumo…

…nelengva darbo pradžia?

Nelengva, nes teko nuo teorinių aukštumų nusileisti į praktikos giliausias duobes, ir kilti is jų palengva metai po metų.

Ar daug kas pasikeitė nuo to laiko, kai pradėjote dirbti, iki dabar?

Pasikeitė vaikai, jų poreikiai, tėvai, jų požiūris, pasikeitė visuomenė, kuri nori džiaugtis, gyventi, užsiimti įdomia veikla. Anksčiau darėme tai, ką privalėjome, daugiau inertiškai, nes tik taip galėjome išlikti sovietmečiu. Buvome klusnūs, pirštukai bėgo greitai, galvos buvo nuleistos…, bet kažin, ar buvome įdomesni.

O kas daugiausia teikia džiaugsmo pedagoginiame darbe?

Vaikai. Ateinantys ir prašantys natų praėjus daugybei metų po mokslų baigimo. Dažnai tie, kurie kalba, kad suplėšys natas ir išmes pianiną pro langą – išties jau būna užsikrėtę muzikos bacila. Tereikia nuo tos muzikos šiek tiek atsitraukti, ir jie pajunta jos trūkumą.

Ir, žinoma, džiugina, kad kasdien esi su muzika. Kad kas vakarą nori tik tylos, jokių garsų. Bet ateina rytas, ir tu žinai, kad vėl būsi tarp jų. Nuostabu!

…bet yra kas ir liūdina?

Ko gero, per daug užkrauta ant mokytojo pečių. Liūdina, kad per daugybę darbų negali spėti sekti visų meno naujienų, o tada ir nebegali būti įkvėpėju.

Na žinoma, liūdina ir tinginiai – pamiršti žmogus savo jaunystę ;)

Dažnai pastebite, kad mokinių požiūris į muziką keičiasi?

Kaip ir visais laikais – sudominti gali tik nuoga emocija… kai tau pačiam kažkas atrodo nuostabu – lengviau įtikinti ir kitą. Ar keičiasi mokiniai? Taip! Anksčiau jie klausydavo! Dabar jie mąsto ir renkasi. Niekada nemokėjau “laikyti atstumo” tarp mokinio ir mokytojo. Dabar jo ir nereikia. Esi draugas, daugiau žinantis vienoje srityje. Bet jokiu būdu ne visose. Kai kur vaikas yra pranašesnis – jis visada yra šviesesnis.

Jei mokinys nenori groti, gal jo ir nereikia versti?

As nežinau atsakymo į šį klausimą. Ar nereikia versti plautis dantų? Mechaninio, juodo darbo negalima pamilti, prie jo galima tik priprasti. O tada atsiveria tokie horizontai… Tik tas atsivėrimas gali ateiti labai negreit, reikia išlaukti, kartais ne vienerius metus.

Mokytojas turi parodyti tą horizontą, nors kraščiuką, kiekvieną pamoką…

O jei mokinys niekaip negali pamatyti, jei jį beproto traukia kiti dalykai, kuriems jis ir daug gabesnis – tada versti tikrai nereikėtų.

Kaip manote, ko niekada nevertėtų sakyti mokiniui?

Niekada negalima sakyti – “koks tu negabus, na kaip tau neišeina”… tai užmuša. Ir tikrai niekam nepadeda. Šią tiesą supratau besimokydama vairuoti. Instruktorius rėkdavo ir negalėjo atsistebėti mano bukumu. Aš pirkdavau jam šokoladukus, verkdavau ir suprasdavau, kad vairuoti tai ne man. Paskui gavau kitą instruktorių – jis kramtydavo lūpą ir šnekėdavo itin švelniai. Pas jį išmokdavo ir egzaminą išlaikydavo visi, ir iš pirmo karto. Išlaikiau ir aš, egzaminatorius net pagyrė. O manasis švelnusis nuleido galvą ir taip tyliai sušnabždėjo – “pradžioj tai Jūs vairavot tragiškai…” ;)

Ko dažniausiai gailitės, kad nepasakot pamokos metu?

Dažniausiai gailiuosi, kad pasakau per daug ;)…

Ko pasigendate iš šiuolaikinių mokinių?

Mažiau priklausomybės nuo kompiuterio, daugiau pasiaukojimo muzikai.

Jei ne muzika, kuo būtumėt buvusi?

Veterinare!

Ar nenusivylėte savo pasirinkimu būti fortepijono mokytoja?

Ne, turbūt viską kartočiau taip pat. Mane lydi du nuostabūs dalykai – muzika ir jauni žmonės. Mažai kam taip pasiseka J. O veterinariją palieku ateičiai, baigus pedagoginę veiklą ;)

Ką dažniausiai veikiate laisvalaikiu?

Jėgų semiuosi is gamtos. Jaunystę praleistą kalnuose, dabar juos atstoja virtualus pasaulis. Džiaugiuosi kiekviena akimirka miške ar prie vandens. Mintis labai gerai išvalo eilėraščių rašymas – tai puiki meditacijos forma. Na ir žinoma, kompiuteris įtraukia vis giliau…, o dar kinologija!

Ko palinkėtumėt jauniesiems muzikantams, kremtant mokslus muzikos mokykloje?

Sukaskit dantis ir pakentėkit –ateity tikrai  nesigailėsit – pamatysit!

Manot verta rinktis mokslus Kauno 1-je muzikos mokykloje?

Verta! Čia dirba kiek pačiuožę mokytojai, kurie vis kažko nori ir nori, patys nežino ko, bet jie jus, žinokit, myli!

Ačiū už Jūsų nuoširdų pokalbį.

Mokslo metų pabaiga

Mokslo metų pabaiga

Su mokine Kauno filharmonijoje

Su mokine Kauno filharmonijoje

Su savo augintiniu

Su savo augintiniu

Kauno 1-oji muzikos mokykla. Savivaldybės biudžetinė įstaiga. Visos teisės saugomos © 2019

"... ir tik muzika suteikia gyvenimui spalvas" - Anonimas