PAŽINKIME SAVO MOKYTOJĄ


Pazink Head

SVEIKI, AŠ JŪSŲ MOKYTOJA: RASA DERBUTIENĖ


Kalbiname Kauno I-osios muzikos mokyklos fortepijono mokytoją ekspertę, direktoriaus pavaduotoją ugdymui RASĄ DERBUTIENĘ.

Kaip atsidūrėte muzikos mokykloje?

Muzikos mokyklą ir instrumentą man parinko tėvai. Visada stebėjausi savo Mamos, ką tik atvykusios iš kaimo gyventi į miestą, supratimu, kad vaikui reikia duoti kažką daugiau, ne vien tik duonos ir bendrąjį išsilavinimą. Dėl instrumento net nebuvo jokių svarstymų. Nors tėtis iš klausos grojo akordeonu, man kažkodėl parinko pianiną.

Kokia buvo Jūsų muzikos pažinimo kelio pradžia?

Baigiau Kauno 1-ąją muzikos mokyklą. Tuo metu mokyklai buvo nelengvi laikai – man baigus trečiąją klasę, prasidėjo mokyklos renovacija, trukusi kokius 6 metus. Mokykla buvo išmėtyta per keletą pastatų – 4-oje vidurinėje mokykloje (dabar Dariaus ir Girėno gimnazija) vyko solfedžio ir muzikos istorijos pamokos, medinėje mokyklėlėje prie Zanavykų turgavietės – fortepijonas. Išėjusi iš teorinių pamokų aš, vienuolikametė, eidavau į autobusų stotelę ir važiuodavau į Žaliakalnį. Tai užimdavo maždaug 45 minutes. Ir niekas nesiskundė, kad tvarkaraštis blogas, visi suprato, kad vardan gražesnės ateities reikia pakentėti. Senajame mokyklos pastate jau buvo pavojinga ir būti, kai kuriose klasėse buvo pradėjusios kristi lubos.

Galbūt paradoksaliai nuskambės, bet nemėgau muzikos mokyklos, man tai buvo baisi “kankynė”. Eidavau į “muzikalkę” ir galvodavau: atbūsiu ir vėl nereikės dvi dienas eiti. Bendrojo lavinimo mokykloje man viskas sekėsi puikiai be didesnių pastangų, būdavau pastoviai giriama, o muzikos mokykloje nebuvo taip lengva. Nors visus mokymosi metus “kabėjau” garbės lentoje, tačiau dirbti prie instrumento mėgau neypatingai, grojau mažai, net nesuprantu, kaip iš kontrolinių koncertų gaudavau aukščiausius įvertinimus… Jei tuo metu kažkas būtų pradėjęs pranašauti, kad ateityje dirbsiu fortepijono mokytoja, tikrai būčiau pasukiojusi pirštą prie smilkinio ;))  Kaip dabar pagalvoju, mano fortepijono mokytoja, matyt, nerado būdo, kaip mane “užkabinti”, nesuprato, kad iš pagyrimų būtų daugiau naudos, nei iš nuolatinės kritikos. Už tai, prisimindama vaikystės įspūdžius, stengiuosi, kad mano mokiniams būtų smagu, kad jie norėtų ateiti pas mane, galbūt, kitą kartą ne tiek pagroti, kiek pabendrauti.

Jūsų pirmoji fortepijono mokytoja…

Savo pirmąja fortepijono mokytoja aš laikau legendinę J. Gruodžio konservatorijos dėstytoją chorvedę Danguolę Vaitkutę, kuriai dabar jau virš 90 metų, Ji dirbo su manim privačiai 2 metus, kai man buvo 6-7 metai. Jos pamokos būdavo linksmos, mes grodavome ir dainuodavome. Ji man puikiai “sustatė” rankas, niekada neturėjau jokių problemų su rankų skausmais ar pertempimu.

Bet muzikos mokykloje buvo ne vien gražios akimirkos…?

Nepatiko muštras, rėkimas, nuolatinis privedimas prie ašarų fortepijono ir choro pamokose, neįdomi buvo ir muzikos istorija. Į solfedžio, kurį dėstė mokytoja E. Mistiuk, bėgdavau su didžiausiu džiaugsmu. Labai patiko ir mokytojos P. Avižienienės akompanimento pamokos. Jau tada supratau, kad dalyko “patikimas” ar “nepatikimas” labiausiai priklauso nuo jį dėstančio mokytojo.

Kaip susiklostė, kad nors ir nelabai mėgote eiti į muzikos mokyklą, pasirinkote tolesnį profesionalios pianistės kelią?

Vėlgi, tolesnį mano muzikinį kelią nulėmė Mama. Ji matė, kad aš, nors ir nerodau didelio noro groti, bet turiu gabumų muzikai, ją žavėjo, matyt, kaip ji sakydavo, ta  “moteriška” fortepijono mokytojos specialybė. Ir šiaip už viską gyvenime esu dėkinga savo šeimai ir ypač Mamai, kuri visada palaikė, skatino mokytis, eiti į priekį, guodė, kai nesisekė. Mama su manimi kartu “laikė” visus egzaminus tiek Gruodyje, tiek konservatorijoje.

Palaikoma šeimos baigėte ir konservatoriją…

Gruodžio konservatoriją (tuo metu – aukštesniąją muzikos mokyklą) baigiau pas dabar jau šviesios atminties dėstytoją Vitą Karužaitę. Dėstytojos mokykla buvo laaabai nelengva, tačiau būtent ji man davė visus fortepijono metodikos pagrindus, kuriais vadovaujuosi ir dabar. Dėstytoja buvo tikras viesulas ir norėjo, kad ir kiti būtų tokie pat greiti, organizuoti, nepakentė lėtumo, ištižimo. Nepasiruošus pamokai dažnai pro duris pirmiausia skrisdavo natos, o paskui ir mokinys. Lengviau pasidarė tik trečiame kurse, kai perpratau Dėstytojos reikalavimus. Dėstytojai pradėjus sakyti pastabą, jau žinodavau, ko iš manęs norima.

Ir pradėjote aukščiausius muzikos mokslus…

Po J. Gruodžio mokyklos ilgai sprendžiau, ar toliau eiti  muzikos keliu, ar sukti kažkur kitur. Visgi pasirinkau muziką, įstojau į muzikos akademiją (tuo metu – LTSR valstybinę konservatoriją) ir visai atsitiktinai patekau pas dėstytoją Povilą Stravinską. Buvau ne kartą girdėjusi jį koncertuojant filharmonijoje solo ir su orkestru, P. Stravinsko koncertai man paliko didžiulį įspūdį! Todėl pamačiusi, kad esu paskirta pas tokį pianistą, labai išsigandau, net norėjau rašyti prašymą ir iš karto pereiti pas ką nors kitą. Prie mano išgąsčio dar prisidėjo įvairios aplinkinių kalbos apie P. Stravinsko griežtumą, apie tyčiojimąsi iš studentų, apie tai, kad jis nedirba, jei studentas nemoka kūrinių mintinai… Į pirmą pamoką ėjau išmokusi visus kūrinius atmintinai “skersai išilgai” ir mirdama iš baimės… Tačiau po tos pamokos visos baimės ir išgaravo. Maestro buvo nepakartojamas – laisvas, paprastas, draugiškas… Vėliau, aišku, būdavo, kad lengvai pasišaipydavo ar teatrališkai suvaidindavo, jei neišeidavo kažko techniškai pagroti ar nusiinterpretuodavau visai į šoną. Jis pats koncertiniame variante skaitė iš lapo visus kūrinius, kuriuos atsinešdavome į pamokas. Nesvarbu, ar tai būtų Bacho preliudas su fuga, Bethoveno sonata ar tik ką paštu atkeliavę konkurse privalomi moldavų kompozitoriaus kūriniai. Iš visų kalbų pasitvirtino tik viena – Dėstytojas iš tikrųjų nedirbdavo su studentu, jei šis nemokėdavo kūrinio teksto atmintinai.

Kas labiausiai patiko studijuojant muziką?

Būtent jau studijuodama konservatorijoje pamilau patį grojimo procesą. Eidavau miegoti ir galvodavau – va, atsikelsiu rytoj ir pagrosiu kokias 4 valandas… Nepaprastai patiko specialybės pamokos, iš jų išeidavau pakylėta. Dievinau savo Dėstytoją.

Kokie pirmieji Jūsų įspūdžiai pradėjus dirbti pagal specialybę?

Pirmasis mano darbas buvo mūsų muzikos mokykloje koncertmeistere. Atėjau visai jauna, 18 metų. Akompanuoti mane paskyrė pas chorvedę Albiną Jakubonienę. Tai buvo nepaprastai puiki mokykla pradedančiajam koncertmeisteriui, mokytoja Albina labai daug koncertuodavo su savo mokiniais, tad tekdavo nemažai groti. Netrukus gavau ir mokinių. Kadangi kiekvienais metais gaudavau po 1-2 mokinius, o jie vis pasitaikydavo pažįstamų, draugų, kaimynų geri vaikai, tai pedagoginis darbas nuo pat pradžių man nebuvo sunkus. Aišku, per visus pedagoginio darbo metus, kaip ir kiekvienam pedagogui,  pasitaikė ir “sunkių” mokinių, kurie labai tingėjo, nenorėjo groti. Sunkiausia buvo dirbti su savo sese, kuri taip pat perėjo mokytis pas mane. Ji labai gabi, turi absoliučią klausą, bet būti autoritetu jai man sekėsi sunkiai 😉 Tačiau viskas baigėsi gerai: sesuo sėkmingai baigė ne tik muzikos mokyklą, bet ir kitus muzikos mokslus ir tapo diplomuota, puikiai dirbančia chorvede.

Kas labiausiai džiugina pedagoginiame darbe?

Džiugina mokiniai, bendravimas su jais, jų pastangos ir pasiekimai, kad ir patys mažiausi. Kitą kartą labiau džiaugiesi ne tarptautinio konkurso laureatu, bet tuo vaiku, kuris pagal savo galimybes padarė kad ir pačią mažiausią pažangą. Ypač smagu matyti, kaip mokinys auga – atėjęs visiškai nepažindamas natų ir nemokėdamas pagroti paprasčiausios melodijos, pirmųjų metų gale jis jau groja abiem rankom.  Džiugina mokinių tėveliai, dažniausiai labai išsilavinę, kultūringi, be galo atsidavę savo vaikams.

O liūdina…?

Liūdna būna tada, kai vaikas taip ir nepamilsta nei grojimo, nei pačios muzikos, kai su vaiku negali susitarti, kad jis padirbėtų, kai mokinys nejaučia atsakomybės. Arba kai staiga paskutinėse klasėse praranda meilę muzikai, nors iki tol viskas sekėsi puikiai. Tada labai daug galvoji, analizuoji, kaltini save, kad neradai rakto į vaiko širdį, kad kažko nematei, nesupratai, nesugebėjai…

Ar pastebėjote, kad su metais, mokinių požiūris į muziką keistųsi?

Nepastebėjau, kad mokinių požiūris į muziką keistųsi, dauguma jų ateina labai norėdami išmokti groti. Pasikeitė laikmetis. Tiesiog dabar daug daugiau pramogų, didesnis būrelių pasirinkimas. Jei anksčiau muzikos mokykla buvo beveik vienintelė “rimta” po-pamokinė veikla, tai dabar jai tenka konkuruoti su šokiais, anglų kalba, robotika, plaukimu, šachmatais ir kt. Mokinį sudominti, “užkabinti” reikia nuo pačių pirmųjų pamokų. Jei mokinys neužsikabina nuo pradžių, tai vargu, ar norės muzikuoti toliau. Vaiką motyvuoja ir dalyvavimas renginiuose, ypač konkursuose. Ir nebūtinai laimėjimai, kartais puikiai motyvuoja ir nelaimėjimas, esu turėjusi ir tokių pavyzdžių.

Jei mokinys nenori groti, gal jo ir nereikia versti?

Labai sunkus ir opus klausimas, į kurį nėra vienareikšmio atsakymo. Labai nesinori tos prievartos, norėtųsi, kad pats vaikas suvoktų, jog norint išmokti gerai groti, reikia dirbti prie instrumento, kad be darbo nieko nebus. Tačiau visiškai natūralu ir žmogiška, kad 95% vaikų to nesupranta.

Iš kitos pusės suprantame, kad jei nebūtų prievartos, neturėtume daugelio žymiausių atlikėjų ir kompozitorių. Galbūt mūsų pasirinkti mokymo metodai netinka vaikams. Pasižiūrėkim, kaip yra Vakarų šalyse – mažiukai pas juos negroja, o žaidžia. Todėl 6-8 metų vaikų iš Italijos, Ispanijos, Vokietijos, Prancūzijos konkursuose beveik nepamatysi, jie pradeda rimtai muzikuoti apie 11-12 metus. Ir lieka tie, kurie gabūs, tikrai nori groti ir netingi dirbti prie instrumento. Pas mus gi atvirkščiai – mažiukai groja, mokytojai juos “išmuštruoja”, o vyresnių lieka nedaug. Svarbiausia kažkaip sugebėti rasti “aukso vidurį” ir neperspausti vaiko. Būtent čia daugiausia vietos pasireikšti ir turi pedagogo talentas bei intuicija. Manau, kad protingas, švelnus spaudimas, paraginimas eiti pagroti, kartais net savotiškas “papirkimas” yra reikalingas daugumai vaikų. Saugusieji tam ir gyvena šiame pasaulyje, kad “priverstų” vaikus praustis, valytis dantis, plauti kojas, laiku eiti miegoti, valgyti daržoves, ruošti pamokas ir… groti 😉 Tačiau, jeigu vaikas priešinasi visom išgalėms, protestuoja visais įmanomais būdais, jei namuose ištisinis karas, tikrai nereikalinga tokia auka. Kartais vaikas “persilaužia”, bet labai dažnai būna, kad baigęs muzikos mokyklą jau suaugęs žmogus sako, kad savo vaikų nekankins ir į muzikos mokyklą neleis. Tokį vaiką geriau palikti ramybėje. Būna, kad po kelerių metų jis pats pareiškia norą groti.

O tėvus galiu nuraminti – ar priversite nenorintį vaiką groti ir baigti muzikos mokyklą, ar leisite mesti, vis tiek liksite kalti 😉 Pirmuoju atveju jus kaltins, kad “kankinote”, antruoju, kad neprivertėte baigti muzikos mokyklos, nes jis buvo mažas, nieko nesuprato, visi jo draugai muzikos mokyklą baigė, tik jis vienas ne ir t.t.…

Ko niekada nevertėtų sakyti mokiniui?

Turėtų būti GRIEŽTAI DRAUDŽIAMA sakyti mokiniui, kad jis negabus, niekam tikęs, kad iš jo nieko nebus. Mes ne dievai, kad tai nuspręstume ir savo nuomonę kiekvienas kultūringas ir išsilavinęs žmogus turi pasilaikyti sau. Nevieną kartą esu patyrusi, kad buvęs “negabus” mokinys, per stojamuosius egzaminus švariai nepadainavęs nei vienos natos, atkakliai dirbdamas pasiekia stebėtinas aukštumas ir netgi tampa muzikantu.

Ko dažniausiai gailitės, kad nepasakot mokiniui?

Kartais gailiuosi, kad per mažai pagyriau, per santūriai pasidžiaugiau mokinio sėkme.

Visi kalba apie mokytojo profesijos nuvertėjimą ar jos kilimą. O kokia Jūsų nuomonė?

Manau, kad mokytojas yra vertinamas tiek, kiek jis pats sugeba tą vertinimą užsitarnauti. Muzikos mokyklose, į kurias susirenka vaikai iš geriausių, labiausiai išsilavinusių, kultūringiausių miesto šeimų, mokytojo darbas yra labai vertinamas, mokytojai yra gerbiami.

Vėlgi, vienas dalykas yra autoritetas, kitas dalykas – piniginė išraiška. Žiūrint, į ką mokytojas orientuotas. Jei žmogui svarbiausias yra atlyginimas, tada taip, jis jaučiasi neįvertintas ir nelaimingas.

Ar senai dirbate Kauno 1-je muzikos mokykloje?

Mokykloje dirbu 36 metus, manau, kad seniai, nors metai prabėgo nepaprastai greitai.

O kas labiausiai pasikeitė per visus darbo metus?

Labiausiai pasikeitė mokiniai – jie tapo daug laisvesni, drąsesni, komunikabilesni, jie nebijo klausti, nebijo ir pasiginčyti. Dabar mokinių pagarbą turi užsitarnauti. Pasikeitė ir repertuaras, atsirado daugiau pramoginės muzikos, nebeliko tarybinės pjesės konkurso 😉 Keitėsi ir kolegos. Jie taip pat tapo laisvesni, empatiškesni.

Ko pasigendate iš šiuolaikinių mokinių?

Šiuolaikiniuose mokiniuose mane gąsdina tik vienas dalykas – priklausomybė nuo išmaniųjų įrenginių. Ypač berniukai yra įnikę į telefonus ir kompiuterius.

Jūsų mėgstamiausias kompozitorius ar atlikėjas?

Turiu daug mėgstamų kompozitorių – J. S. Bachą, V. A. Mocartą, S. Prokofjevą. O atlikėjo etalonas nuo studijų laikų nepasikeitė – tai mano dėstytojas Povilas Stravinskas. Labai gaila, kad jis jau 30 metų negyvena Lietuvoje ir jaunoji karta jo nebepažįsta.  

Jei ne muzika, kuo būtumėt buvę?

Nuo pat mažens, kai tik pradėjau eiti į mokyklą, svajojau būti pradinių klasių mokytoja. Manau, mano svajonė išsipildė su kaupu.

Ar nenusivylėte, kad esate muzikos mokytoja? Gal vertėjo būti kažkuo kitu?

Tikrai nenusivyliau ir esu labai dėkinga savo Mamai, kad mane pastūmėjo eiti šiuo keliu. Savo darbą labai mėgstu, tikrai galiu pasakyti, kad kiekvieną dieną einu į jį su malonumu. Ir man labai tinka Konfucijaus posakis: “Pasirink mėgstamą darbą ir tau gyvenime nereikės dirbti nė vienos dienos”.

Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

Kadangi turiu daug visokių veiklų, tai laisvalaikio lieka labai nedaug. Tačiau nesijaučiu kažkuo nuskriausta, nes man patinka visi darbai, kuriuos dirbu. Šiaip gyvenime didžiausią džiaugsmą teikia bendravimas su sau maloniais, artimais žmonėmis, skaitymas.

Ką muzika suteikia jaunai asmenybei?

Muzika suteikia daug platesnį ir visapusiškesnį požiūrį į gyvenimą, į meną. Muzika vysto smegenų veiklą. Mokydamasis muzikos mokykloje išmoksti planuoti savo laiką, įgyji daugiau kantrybės ir ištvermės, kai reikia nagrinėti nelengvus muzikinius tekstus, tampi daug drąsesnis, nes dažnai eini į sceną. Tas labai praverčia tolesniame gyvenime. Sėkmingi žmonės dažniausia būna baigę muzikos mokyklą.

Ko palinkėtumėt jauniesiems muzikantams, kremtant mokslus muzikos mokykloje?

Norėtųsi, kad vaikas, mokydamasis muzikos mokykloje, pasiimtų iš jos kuo daugiau – kad išmoktų groti bent dviem muzikos instrumentais, kad pajustų muzikavimo džiaugsmą grodamas ansambliuose, orkestruose, dainuodamas chore. Kad pajaustų pergalės skonį, dalyvaudamas konkursuose, kad kuo daugiau sužinotų apie muziką ir jos kūrėjus. Kad susirastų muzikuojančių bendraminčių draugų ir kad muzikos mokykla, ją pabaigus, liktų kaip gražus prisiminimas.

Tad kodėl verta mokytis Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje?

Todėl, kad šiuo metu tai labai sparčiai atsinaujinanti, gražėjanti, pirma ir geriausia muzikos mokykla ne tik Kaune, bet ir Lietuvoje!

Pazink Derbutiene
Mokytoja Rasa su dėstytoja V. Karužaite 1980 m.

Kauno 1-oji muzikos mokykla. Savivaldybės biudžetinė įstaiga. Visos teisės saugomos © 2021

"... ir tik muzika suteikia gyvenimui spalvas" - Anonimas