Skip to main content

Šiame puslapyje ir polapiuose yra talpinama informacija apie Kauno 1-osios muzikos mokyklos dalyvavimą Nordplus Junior programoje.

LATVIJOS MUZIKOS KŪRĖJAI IR JŲ PASAULIS: KOMPOZITORIAI, IDĖJOS, KŪRYBINĖS ASMENYBĖS


KAIP KOMPOZITORIAUS GYVENIMAS, LAIKAS IR VERTYBĖS TAMPA MUZIKA?

Šioje pamokoje sužinosi, kaip namuose, dirbant ir per bendruomenės šventes dainuotos latvių liaudies dainos buvo perduodamos iš kartos į kartą, užrašomos, aranžuojamos chorams ir įtraukiamos į Dainų šventės repertuarą. Išmoksi atskirti žodinės tradicijos dainą nuo chorinės aranžuotės ir originalaus kompozitoriaus kūrinio, susiesi 1864 m. Diklių ir 1873 m. Rygos įvykius bei palyginsi tris Latvijos kultūros simboliais tapusias dainas: „Pūt, vējiņi!“, „Gaismas pils“ ir „Saule, Pērkons, Daugava“.

PAGRINDINĖS SĄVOKOS

  • Liaudies daina – tradicijoje perduodama daina, susijusi su bendruomenės gyvenimu, papročiais ir atmintimi.
  • Daina – latvių liaudies dainos tekstas arba su juo susijusi dainavimo tradicija; daugiskaita latvių kalba – dainas.
  • Žodinė tradicija – dainų, pasakojimų ir žinių perdavimas klausantis, įsimenant ir kartojant.
  • Dainos variantas – skirtingoje vietovėje ar skirtingo atlikėjo pakeistas tos pačios dainos tekstas, melodija arba atlikimo būdas.
  • Aranžuotė – jau egzistuojančios melodijos pritaikymas kitai atlikėjų sudėčiai ar kitokiam skambesiui.
  • Choras – organizuotas dainininkų kolektyvas, kuriame skirtingos balsų grupės atlieka savo partijas.
  • A cappella – dainavimas be instrumentinio pritarimo.
  • Repertuaras – kūrinių, kuriuos mokosi ir atlieka dainininkas ar kolektyvas, visuma.
  • Jungtinis choras – iš daugelio atskirų kolektyvų sudarytas didelis choras.
  • Dainų šventė – didelio masto chorinės ir šokių kultūros renginys bei ilgalaikis pasirengimo procesas.
  • Kultūrinė atmintis – bendruomenės saugomi ir perduodami pasakojimai, simboliai, kūriniai bei istorinės patirtys.
  • Diaspora – už savo kilmės šalies ribų gyvenanti ir kultūrinius ryšius su ja išlaikanti bendruomenė.
  • Nematerialus kultūros paveldas – gyvos, iš kartos į kartą perduodamos tradicijos, žinios, įgūdžiai ir raiškos formos.

PRADĖK NUO DAINOS KELIO

Prisimink dainą, kurią pirmiausia išmokai ne iš natų, o klausydamasis kito žmogaus. Gal ją dainavo šeimos narys, mokytojas, stovyklos draugai arba visas choras. Pagalvok, kas pasikeitė, kai tą pačią dainą atlikai kitoje vietoje: vienumoje ji galėjo būti asmeniška, klasėje – mokymosi priemonė, o dideliame renginyje – bendrystės ženklas. Daina išliko atpažįstama, tačiau jos paskirtis ir skambesio mastas pasikeitė.

Šis virsmas padeda suprasti latvių dainos kelią. Jis neprasidėjo koncertų salėje. Seniausias jo sluoksnis – kasdienėje aplinkoje gyvavęs dainavimas namuose, laukuose, per darbus, vestuves, laidotuves ir kalendorines šventes. Daina padėdavo išlaikyti darbo ritmą, palydėti žmogų svarbiausiais gyvenimo tarpsniais, perduoti patirtį ir įvardyti bendruomenei svarbias vertybes.

LIAUDIES DAINA – GYVA, KINTANTI ATMINTIS

Latvių liaudies dainos dažnai yra trumpos ir glaustos. Nedideliame tekste gali tilpti gamtos vaizdas, kasdienio darbo patirtis, šeimos santykiai arba svarbus gyvenimo įvykis. Dainos buvo perduodamos žodine tradicija, todėl žmogus jas pirmiausia įsimindavo klausydamasis ir kartodamas, o ne skaitydamas užrašą.

Toks perdavimas nereiškia, kad daina visada skambėjo vienodai. Vienoje vietovėje galėjo būti pakeistas žodis, kitoje – melodijos posūkis, ritmas ar dainavimo maniera. Tas pats tekstas galėjo būti dainuojamas keliomis melodijomis, o viena melodija pritaikoma skirtingiems tekstams. Variantai nėra vien netikslūs originalo pakartojimai. Jie liudija, kad tradicija buvo gyva ir kad kiekviena bendruomenė dainą pritaikė savo aplinkai.
Liaudies dainos autorystė taip pat suprantama kitaip negu profesionalaus kūrinio. Dažniausiai nežinome vieno žmogaus, sukūrusio galutinį tekstą ir melodiją. Dainą formavo daugybė dainininkų: vienas įsiminė, kitas pakeitė, trečias perdavė savo vaikams. Todėl ji priklauso ne vien individualiam kūrėjui, bet ir ją išlaikiusiai bendruomenei. Vėliau Krišjānio Barono sisteminta Dainų skrynia – Dainu skapis – parodė, kokia didelė ir įvairi yra ši tekstų tradicija. Archyvas padėjo išsaugoti šaltinius, tačiau tik dainuojantis žmogus galėjo tekstą vėl paversti garsu.

Svarbi ir atlikimo situacija. Darbo dainai reikėjo aiškaus ritmo, lopšinei – ramaus kartojimo, o vestuvių daina tapdavo apeigos dalimi. Dainuojant drauge kūrinys atliko ne tik meninę, bet ir socialinę funkciją: padėjo suderinti veiksmus, išreikšti bendrus jausmus ir perduoti elgesio normas. Taigi liaudies daina buvo ne nuo kasdienybės atskirtas koncertinis kūrinys, o gyvenimo vyksmo dalis.

KAI DAINA UŽRAŠOMA IR ARANŽUOJAMA

XIX amžiuje dainų rinkėjai ėmė sistemingiau užrašyti tekstus ir melodijas. Užrašymas padėjo medžiagą išsaugoti, palyginti skirtingus variantus ir paskelbti rinkiniuose. Tačiau popieriuje užfiksuota daina nėra visa tradicija: užrašas ne visada perteikia balso tembrą, tarimą, tempo laisvumą, papročio aplinką ir ryšį tarp dainininkų.

Kitas žingsnis – aranžuotė. Kompozitorius gali pasirinkti liaudies melodiją, sukurti harmoniją, paskirstyti ją kelioms balsų partijoms ir numatyti kūrinio formą. Taip daina tampa tinkama mišriam, vyrų, moterų ar vaikų chorui. Aranžuotė nepanaikina liaudiškos kilmės, bet prideda naują autorinį sluoksnį. Klausantis svarbu atskirti, kas atkeliavo iš tradicijos ir ką sukūrė aranžuotojas. Užrašyta ir aranžuota daina gali keliauti kitaip negu vien iš klausos perduodamas variantas. Išspausdintas natas gali gauti skirtingų miestų chorai, todėl jie mokosi tos pačios balsų sandaros. Tačiau partitūra savaime negarantuoja vienodo atlikimo: vienas dirigentas pasirinks lėtesnį tempą, kitas ryškesnę dinamiką ar kitokį frazavimą. Taip net tiksliai užrašytas kūrinys kiekviename atlikime vėl tampa gyvas. Šis procesas pakeitė ir atlikimo būdą. Žodine tradicija perduodamą dainą galima išmokti iš artimo žmogaus, o daugiabalsei chorinei versijai reikia natų, dirigento, repeticijų ir suderintų balsų. Todėl liaudies dainos kelias į chorą kartu yra kelias į organizuotą muzikinį ugdymą.

NUO VIETOS CHORO IKI DIKĻIŲ ŠVENTĖS

XIX amžiuje dabartinės Latvijos teritorijoje daugėjo mokyklų, draugijų ir chorų. Kolektyvinis dainavimas teikė galimybę mokytis muzikos ir viešai vartoti latvių kalbą. Choristai lavino intonavimą, ritmą, muzikinę atmintį ir gebėjimą klausytis kitų, o mokytojai bei dirigentai kūrė vietos muzikinio gyvenimo centrus. Svarbus lūžis įvyko 1864 m. Dikliuose. Dvasininkas, mokytojas ir rašytojas Juris Neikens surengė pirmąjį latvių vyrų chorų susibūrimą. Jame dalyvavo šeši chorai, apie 120 dainininkų ir mokinių. Tai dar nebuvo visos Latvijos Dainų šventė, tačiau renginys parodė, kad kelių vietovių chorai gali susitikti, parengti repertuarą ir dainavimą paversti viešu bendruomenės įvykiu. Po Diklių panašūs susibūrimai vyko kitose vietovėse. Jie kūrė organizacinę patirtį: reikėjo susitarti dėl programos, iš anksto išmokti kūrinius, suburti atlikėjus ir klausytojus. Vietos renginiai tapo būsimos visuotinės šventės laboratorija.

1873 METAI – DAINAVIMAS TAMPA VIEŠU TAUTOS REIŠKINIU

1873 m. Rygoje surengta pirmoji visuotinė latvių Dainų šventė. Joje dalyvavo apie tūkstantį dainininkų. Skirtingų vietovių kolektyvai susitiko vienoje miesto erdvėje ir atliko bendrą repertuarą. Todėl šventė reiškė daugiau negu didelį koncertą: ji leido latvių kalbai ir chorinei muzikai skambėti viešai, parodė augantį organizuotų chorų tinklą ir stiprino bendros kultūrinės tapatybės jausmą. Viešas dainavimas tuo metu buvo svarbus ir dėl dabartinės Latvijos teritorijos politinės padėties Rusijos imperijoje bei ilgalaikės vokiečių kultūros įtakos miestuose ir institucijose. Chorai suteikė erdvę latviškiems tekstams, vietos kūrėjams ir bendram repertuarui. Į šventę atvykęs žmogus matė, kad atskiro miestelio muzikinė veikla yra didesnio judėjimo dalis. Tokia patirtis padėjo kurti ne tik koncertinę, bet ir pilietinę bendruomenę.

Svarbu nepainioti dviejų datų. 1864 m. Dikliuose vyko pirmasis latvių vyrų chorų susibūrimas, tapęs tradicijos pirmtaku. 1873 m. Rygoje įvyko pirmoji visos Latvijos Dainų šventė. Tarp šių įvykių matyti masto pokytis: vietinis ir regioninis bendradarbiavimas išaugo į visuotinį kultūros reiškinį.

Pirmosios latvių Dainų šventės laikotarpio alegorinis plakatas, 1873 m. Dail. H. Šics / Wikimedia Commons, viešoji sritis.“

Dainų šventės tradicija išliko per Rusijos imperijos, nepriklausomos Latvijos, sovietinės okupacijos ir atkurtos nepriklausomybės laikotarpius. Keitėsi repertuaras, institucijos ir politinės aplinkybės. Kai kurios dainos buvo ribojamos, o oficialios programos galėjo būti naudojamos ideologijai. Vis dėlto chorai išsaugojo bendro dainavimo įgūdžius ir repertuaro atmintį. Kartais pažįstama daina įgydavo potekstę, kurios nereikėjo aiškinti žodžiais.

Po Antrojo pasaulinio karo dainavimo tradiciją plėtojo ir užsienyje atsidūrusios latvių bendruomenės. Diasporos chorams bendras repertuaras padėjo išlaikyti kalbą ir ryšį su Latvija. Atkūrus nepriklausomybę šie skirtingose šalyse veikę kolektyvai galėjo dar aiškiau įsitraukti į bendrą šventės tinklą.

DAINŲ ŠVENTĖ – PENKERIŲ METŲ KULTŪRINIS PROCESAS

Latvijos Dainų ir šokių šventė paprastai rengiama kas penkerius metus, tačiau jos negalima sutapatinti tik su baigiamuoju koncertu. Pasirengimas vyksta visą ciklą. Vietos chorai nuolat repetuoja, mokosi skirtingų laikotarpių kūrinius, dalyvauja peržiūrose, konkursuose ir jungtinėse repeticijose. Dirigentai turi suderinti tūkstančių dainininkų interpretaciją: tempą, tarimą, dinamiką, frazavimą ir bendrą kūrinio dramaturgiją. Todėl šventė veikia kaip visos šalies neformalaus muzikinio ugdymo sistema. Joje dalyvauja daugiausia mėgėjų kolektyvai, tačiau jų darbą palaiko profesionalūs dirigentai, pedagogai, kompozitoriai ir kultūros institucijos. Dainininkas iš mažo miestelio mokosi tos pačios partitūros kaip choras Rygoje ar užsienio latvių bendruomenėje. Susitikę estradoje jie jau turi bendrą muzikinę kalbą.

Atrankos ir peržiūros padeda įvertinti, ar kolektyvas pasirengęs sudėtingam bendram repertuarui. Regioninėse repeticijose chorai mokosi reaguoti į vyriausiojo dirigento gestus ir derina tarimą bei interpretaciją. Baigiamajame koncerte vienas dirigento mostas turi pasiekti tūkstančius atlikėjų, todėl ilgas pasirengimas yra būtinas. Žiūrovas mato kelių valandų koncertą, bet girdi daugelio metų kasdienį darbą.

Šventės savaitę papildo eitynės, šokių renginiai, konkursai, folkloro ir pučiamųjų orkestrų programos, parodos bei kitos veiklos. UNESCO Baltijos dainų ir šokių švenčių tradiciją 2003 m. paskelbė žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru, o 2008 m. įrašė į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Tarptautinis pripažinimas pabrėžia, kad vertingas yra ne vien įspūdingas galutinis vaizdas, bet ir iš kartos į kartą perduodama dalyvavimo sistema.

„PŪT, VĒJIŅI!“ – LIAUDIES MELODIJA DIDŽIAJAME CHORE

„Pūt, vējiņi!“ parodo, kaip liaudies daina patenka į profesionaliai parengtą chorinį repertuarą. Kompozitorius ir folkloro tyrinėtojas Andrejs Jurjāns aranžavo Daugavos valtininkų dainą. 1884 m. melodija paskelbta mišriam chorui su fortepijono pritarimu, o vėliau sukurta keturbalsė a cappella versija. Ji plačiai išgarsėjo 1910 m. penktojoje Dainų šventėje, kai jungtiniam chorui dirigavo pats aranžuotojas. Kūrinyje išlieka atpažįstamas liaudies melodijos branduolys, tačiau harmonija ir balsų partijos išplečia jo skambesį. Dainuojama tūkstančių žmonių melodija tampa bendruomenės atminties dalimi. „Pūt, vējiņi!“ skambėjo Latvijos ir diasporos renginiuose, o okupacijos metais kartais buvo suvokiama kaip simbolinis uždrausto nacionalinio himno pakaitalas. Taigi jos reikšmę sukūrė ne vien melodija, bet ir daugybė istorinių atlikimo situacijų.

„GAISMAS PILS“ – CHORINĖS KULTŪROS BRANDA

Jāzeps Vītols 1899 m. sukūrė chorinę baladę „Gaismas pils“ pagal Auseklio eilėraštį. Pasakojime paskendusi šviesos pilis turi vėl iškilti, todėl ji tapo prarastos atminties, atgimimo ir vilties simboliu. Penkioms balsų partijoms parašyta muzika kyla nuo santūraus pasakojimo iki galingos kulminacijos. Kūrinys ypač išpopuliarėjo 1910 m. Dainų šventėje.

Skirtingai nei „Pūt, vējiņi!“, tai ne liaudies dainos aranžuotė, o originalus kompozitoriaus kūrinys pagal poeto tekstą. Vis dėlto abu kūriniai tapo bendro repertuaro dalimi. „Gaismas pils“ reikšmę sustiprino politinis kontekstas. Sovietmečiu ji ne visada buvo leidžiama švenčių programose. 1985 m. dainininkai pareikalavo, kad kūrinį diriguotų Haralds Mednis. Šis atlikimas įsimintas kaip kultūrinio apsisprendimo ir artėjančio Atgimimo ženklas.

„SAULE, PĒRKONS, DAUGAVA“ – ISTORINIO LŪŽIO IR VIENYBĖS DAINA

Trečiasis dainos kelio taškas – Mārtiņio Braunso „Saule, Pērkons, Daugava“. Kūrinys sukurtas 1988 m. pagal Rainio poemos „Daugava“ žodžius. Jame saulė, perkūnas ir Daugava veikia ne tik kaip gamtos vaizdai, bet ir kaip istorijos, valstybingumo bei tautos tęstinumo simboliai. Daina iškilo Latvijos Atgimimo ir Dainuojančios revoliucijos aplinkoje, o 1990 m. Dainų šventėje įgijo ypatingą vienybės prasmę. Tai autorinis XX amžiaus kūrinys, o ne sena liaudies daina. Tačiau klausytojams jis susieja poeziją, chorinį skambesį ir bendrą istorinę patirtį. Reguliarūs atlikimai Dainų šventėse pavertė jį šiuolaikiniu kultūros ženklu. Šis pavyzdys rodo, kad tradicija nėra uždaras senų kūrinių rinkinys: ji gali priimti naują dainą, jeigu bendruomenė ją atpažįsta kaip prasmingą ir perduoda toliau.

VIENA TRADICIJA – SKIRTINGI DAINOS SLUOKSNIAI

„Pūt, vējiņi!“, „Gaismas pils“ ir „Saule, Pērkons, Daugava“ atskleidžia tris susijusius sluoksnius. Pirmoji daina kyla iš folkloro ir į didįjį chorą patenka per aranžuotę. Antroji rodo profesionalios chorinės kūrybos brandą ir tautinio atgimimo simboliką. Trečioji liudija, kaip naujas autorinis kūrinys gali tapti istorinio lūžio bei šiuolaikinės vienybės ženklu. Lyginant šiuos kūrinius verta klausytis ne vien melodijos. Reikia atkreipti dėmesį į balsų skaičių, harmoniją, teksto autorių, instrumentinį pritarimą ir atlikimo progą. Ta pati daina mažame chore ir tūkstantinėje estradoje gali sukelti kitokią patirtį. Kultūros ženklu kūrinys tampa tada, kai jo muzikinės savybės susijungia su žmonių prisiminimais, istorija ir pakartotiniais atlikimais.

Latvių dainos kelias todėl neturi galutinės stotelės. Jis tęsiasi šeimoje, mokykloje, vietos chore, repeticijoje, archyve, diasporos renginyje ir Dainų šventės estradoje. Kiekviena karta paveldi repertuarą, bet kartu pasirenka, ką ir kaip dainuos. Tradicija išlieka gyva ne todėl, kad niekada nesikeičia, o todėl, kad žmonės ją nuolat atnaujina ir suteikia jai prasmę savo laiku.

Latvijos Dainų ir šokių šventės dalyvių eitynės Rygoje, 2023 m. Nuotr. Mārtiņš Bruņenieks / Wikimedia Commons, CC BY-SA 4.0.

1 UŽDUOTIS | PERŽIŪRĖK VAIZDO ĮRAŠUS IR ĮRAŠYK TRŪKSTAMUS ŽODŽIUS

1 VIDEO | IZABELĖ ŠARAPOVAITĖ: LIAUDIES DAINAVIMO ŠAKNYS

2 VIDEO | IZABELĖ ŠARAPOVAITĖ: NUO DIKĻIŲ IKI RYGOS

3 VIDEO | RUGILĖ PETRULYTĖ: PENKERIŲ METŲ PROCESAS

4 VIDEO | RUGILĖ PETRULYTĖ: TRYS SIMBOLINĖS DAINOS

PAPILDOMOS INTERAKTYVIOS UŽDUOTYS

1 UŽDUOTIS | KRYŽIAŽODIS „LATVIŲ DAINOS KELIAS“

Perskaityk paaiškinimus ir įrašyk tinkamus žodžius. Kryžiažodyje latviški vardai ir vietovardžiai rašomi be diakritinių ženklų.

2 UŽDUOTIS | ESĖ „KAIP DAINA TAMPA TAUTOS BALSU?“

KĄ ŠIANDIEN SUŽINOJOME?

  • Latvių dainavimo tradicijos šaknys glūdi kasdieniame šeimos ir bendruomenės gyvenime.
  • Žodinėje tradicijoje daina gali kisti ir turėti skirtingų variantų.
  • Užrašymas padeda išsaugoti dainą, o aranžuotė pritaiko ją naujai atlikėjų sudėčiai.
  • 1864 m. Dikliuose įvyko pirmasis latvių vyrų chorų susibūrimas.
  • 1873 m. Rygoje surengta pirmoji visuotinė latvių Dainų šventė.
  • Dainų šventė yra penkerių metų kultūrinis ir ugdomasis procesas.
  • „Pūt, vējiņi!“ rodo liaudies dainos kelią į jungtinį chorą.
  • „Gaismas pils“ yra profesionalios latvių chorinės kultūros ir tautinio atgimimo simbolis.
  • „Saule, Pērkons, Daugava“ tapo istorinio lūžio ir šiuolaikinės vienybės ženklu.
  • Tradicija išlieka gyva todėl, kad kiekviena karta ją atlieka, interpretuoja ir perduoda toliau.

PAMOKOS PABAIGOS REFLEKSIJA

Užbaik šiuos sakinius:

  • Iki šios pamokos maniau, kad Dainų šventė yra…
  • Dabar suprantu, kad liaudies daina gali tapti tautos kultūros ženklu, kai…

NAUDOTI ŠALTINIAI

Atgal į Nordplus