PRADĖK NUO KLAUSYMO IR STEBĖJIMO

Įsivaizduok tris muzikines situacijas. Didžiulėje estradoje vienu metu dainuoja keli tūkstančiai žmonių. Teatro scenoje solistai vaidina personažus ir dainuodami pasakoja jų istoriją, o orkestras sustiprina veiksmą. Trečiojoje situacijoje atlikėjas paliečia medinio styginio instrumento stygas ir išgauna skaidrų, ilgai rezonuojantį garsą.

Visur girdime muziką, tačiau jos veikimo būdas skiriasi. Chore svarbiausias daugelio žmonių kuriamas bendras balsas. Operoje muzika kuria personažus, konfliktą ir sceninį pasakojimą. Koklės muzikoje dėmesį patraukia savitas instrumento tembras ir ryšys su senąja tradicija. Klausydamasis pirmiausia gali pastebėti atlikėjų skaičių, balsų susiliejimą, tekstą, instrumento garso spalvą, nuotaiką ar scenoje vykstantį veiksmą. Tik vėliau skambesį susiejame su žanru, laikotarpiu ir konkrečiu kūriniu.

Muzikos žanras ir kultūros ženklas nėra tas pats. Opera yra žanras; choras – atlikėjų kolektyvas, chorinė muzika – jam skirtas repertuaras, o koklė – instrumentas. Tačiau Latvijoje visi trys ilgainiui tapo kultūros ženklais, perduodamais per dainavimą, šventes, spektaklius, mokymąsi ir naują kūrybą.

Daina išlieka gyva tada, kai yra dainuojama, perduodama kitam žmogui, pritaikoma naujai aplinkai ir iš naujo įprasminama. Senelės atliekama daina gali skambėti ramiai, laisvai ir be instrumentinio pritarimo. Mokyklos choro atliekama ta pati daina gali būti daugiabalsė, tiksliai surepetuota ir lydima fortepijono. Dainų šventėje ji gali suskambėti tūkstančiais balsų ir tapti viso renginio kulminacija.

Todėl dainos tai nuolatinis judėjimas tarp žmonių, vietų ir istorinių laikotarpių. Viena daina gali būti atliekama namuose, laukuose, bažnyčioje, mokykloje, folkloro ansamblyje, dideliame chore arba profesionalioje koncertų salėje. Kiekvienoje erdvėje ji atlieka šiek tiek kitokią funkciją, tačiau gali išsaugoti ryšį su ankstesne tradicija.

Namuose daina gali padėti nuraminti vaiką, prisiminti šeimos istoriją arba kartu švęsti. Dirbant ji gali palaikyti bendrą darbo ritmą. Per vestuves ar metų šventes daina tampa apeigos dalimi. Mokykloje ji naudojama mokantis kalbos, melodijos ir ritmo. Chore ta pati daina jau reikalauja suderinti balsus, sekti dirigentą ir atsakingai atlikti savo partiją.

Kai daina perduodama iš klausos, ji nebūtinai išlieka visiškai vienoda. Vienas dainininkas gali pakeisti žodį, kitas – melodijos posūkį, trečias – tempą arba ritmą. Tai ne visada yra klaida. Žodinėje tradicijoje variantai rodo, kad daina buvo gyva ir pritaikoma skirtingiems žmonėms bei aplinkybėms. Norint suprasti konkretų variantą, verta paklausti, iš ko žmogus dainą išmoko, kokioje vietovėje ji skambėjo, kokia buvo jos atlikimo proga ir kas ją dainavo.

Muzikos istorijos tyrėjui svarbus ne tik pats kūrinys, bet ir jo kelionė. Kartais dainos autorius žinomas, tačiau nežinoma, kas sukūrė vėliau išplitusį jos variantą. Kartais žinomas tik tekstas, bet neišlikusi melodija. Kartais iš tos pačios liaudies melodijos sukuriamos kelios chorinės aranžuotės. Todėl klausimas „kas sukūrė šią dainą?“ ne visada turi vieną paprastą atsakymą.

TRYS KULTŪROS ŽENKLAI – TRYS MUZIKOS VEIKIMO BŪDAI

Latvijos muzika neapsiriboja šiais reiškiniais, tačiau choras, operos scena ir koklė ypač aiškiai parodo tradicijos ir profesionaliosios kūrybos ryšį. Juos galima apibūdinti taip: choras – bendras balsas, opera – muzikinis pasakojimas, koklė – skambesio atmintis.

CHORAS – BENDRUOMENĖS BALSAS

Choras yra vienas ryškiausių Latvijos muzikinės kultūros ženklų. Chorinė kultūra apima ne tik koncertus, bet ir muzikos mokymą, repeticijas, dirigentų darbą, kūrinių bei aranžuočių rengimą, konkursus ir Dainų šventės repertuaro mokymąsi.

Mišrus choras paprastai skirstomas į sopranų, altų, tenorų ir bosų grupes. Kiekviena atlieka savo partiją, todėl vienu metu skamba kelios melodinės linijos. Viena gali perteikti pagrindinę melodiją, o kitos – palaikyti harmoniją, kurti ritminį judėjimą ar kontrastą. Toks kelių savarankiškų balsų skambėjimas vadinamas daugiabalsiškumu.

Choristas turi tiksliai įstoti, išlaikyti intonaciją ir ritmą, aiškiai tarti tekstą bei klausytis kitų. Todėl choras ugdo ne tik balsą, bet ir gebėjimą bendradarbiauti: bendras rezultatas priklauso nuo kiekvieno dalyvio. Ypatinga forma yra dainavimas a cappella, kai balsams nepritaria instrumentai. Tuomet choras pats išlaiko harmoniją ir muzikinę įtampą, o klausytojas aiškiai girdi balsų spalvas, sąskambius ir žodžius.

Dainų šventėje chorinis dainavimas įgyja visuomeninę reikšmę. Tą patį repertuarą mokosi skirtingų Latvijos vietovių ir užsienio latvių bendruomenių chorai. Nuo 1873 m. rengiamos visuotinės Dainų šventės chorą pavertė viena svarbiausių viešų Latvijos muzikinės tapatybės formų: tūkstančiai savarankiškų balsų susijungia į vieną bendrą skambesį.

KAI CHORINIS KŪRINYS TAMPA KULTŪROS ŽENKLU: „GAISMAS PILS“

Kūrinys tampa kultūros ženklu, kai jį atlieka kelios kartos, jis skamba svarbiomis progomis ir įgyja daugiau reikšmių negu vien koncertinis numeris. Ryškus pavyzdys – Jāzepo Vītolio chorinė baladė „Gaismas pils“ („Šviesos pilis“), sukurta 1899 m. pagal tautinio atgimimo poeto Auseklio eilėraštį. Ji parašyta penkioms balsų partijoms: sopranams, altams, tenorams ir į dvi grupes padalytiems bosams. Toks išdėstymas sustiprina žemų balsų pagrindą ir kūrinio kulminaciją.

Eilėraštyje pasakojama apie ežero gelmėse paskendusią pilį, kuri vėl iškils ir atneš žmonėms šviesą. Pilis tampa išsaugotos atminties, išminties ir kultūrinio atgimimo simboliu. Muzika juda nuo santūraus pasakojimo į vis stipresnę, šviesesnę kulminaciją. Kūrinys pirmą kartą atliktas 1900 m., o ypač išgarsėjo 1910 m. penktojoje Latvijos Dainų šventėje. Sovietmečiu jo tautinė simbolika ne visada buvo priimtina valdžiai. 1985 m. šventėje dainininkai pareikalavo, kad „Gaismas pils“ diriguotų Haralds Mednis, ir atlikimas tapo kultūrinio apsisprendimo gestu.

„PŪT, VĒJIŅI!“ – LIAUDIES DAINOS KELIAS Į DIDĮJĮ CHORĄ

Latvių liaudies daina „Pūt, vējiņi!“ parodo, kaip tradicinė melodija gali būti užrašyta, aranžuota chorui ir tapti visos bendruomenės simboliu. Aranžuotė – tai jau esamo kūrinio pritaikymas kitai atlikėjų sudėčiai ar skambesiui, o ne ankstesnės tradicijos panaikinimas. Kompozitorius, dirigentas ir folkloro tyrinėtojas Andrejs Jurjāns parengė Daugavos valtininkų dainos aranžuotę. 1884 m. melodija paskelbta mišriam chorui su fortepijono pritarimu skirtame rinkinyje. Vėliau Jurjāns sukūrė keturbalsę mišraus choro a cappella versiją. Ji plačiai išgarsėjo 1910 m. penktojoje Latvijos Dainų šventėje, kai jungtiniam chorui dirigavo pats aranžuotojas.

Aranžuotėje išlieka liaudies melodijos branduolys, tačiau atsiranda harmonija ir atskiros balsų partijos. „Pūt, vējiņi!“ skambėjo vėlesnėse Dainų šventėse, Latvijos ir diasporos chorų koncertuose, o sovietinės okupacijos metais kartais buvo suvokiama kaip simbolinis Latvijos himno pakaitalas. „Gaismas pils“ yra originalus kompozitoriaus kūrinys, o „Pūt, vējiņi!“ į chorinę sceną atėjo iš liaudies tradicijos. Abi dainos rodo, kad kultūrinę reikšmę lemia ne tik kūrinio kilmė, bet ir tai, kas, kada, kur bei kodėl jį atlieka.

SCENA – KAI MUZIKA TAMPA VEIKSMU

Opera muziką paverčia sceniniu pasakojimu. Personažai savo jausmus išdainuoja, o orkestras gali atskleisti tai, ko jie nepasako žodžiais: baimę, prisiminimą, konfliktą ar artėjančią nelaimę. Operos pagrindas yra libretas – tekstas, kuriame numatytas siužetas, veikėjai ir jų santykiai. Kompozitorius sukuria solistų, choro ir orkestro muziką, režisierius sprendžia, kaip istorija bus rodoma, dirigentas sujungia atlikėjus, o scenografija, kostiumai ir apšvietimas kuria regimąjį pasaulį.

Opera yra kolektyvinis menas, nors žiūrovas pirmiausia mato solistus. Chorinė daina per kelias minutes gali išplėtoti vieną poetinį vaizdą, o opera paprastai skirstoma į veiksmus ir scenas, joje plėtojamas konfliktas ir keičiasi personažai. Choras operoje taip pat tampa veikėju – minia, kariuomene, šventės dalyviais ar bendruomene.

RYGA, OPEROS PASTATAS IR NACIONALINĖ INSTITUCIJA

Operai reikia teatro, orkestro, nuolatinio choro, repeticijų erdvių, scenos technikos ir publikos. Todėl jos raida yra ir institucijų istorija. Dabartinis Latvijos nacionalinės operos pastatas 1863 m. atidarytas kaip Rygos vokiečių teatras. Jį suprojektavo Ludwigas Bohnstedtas, o po 1882 m. gaisro rūmai buvo atstatyti. Vadinasi, pastatas atsirado anksčiau negu nepriklausoma Latvijos valstybė ir nacionalinė operos institucija.

1912 m. pradėjo veikti „Latviešu Opera“. Po Latvijos nepriklausomybės paskelbimo nacionalinė opera tapo vienu iš valstybės kultūrinę brandą liudijančių centrų. Ji pristato pasaulio repertuarą, sudaro sąlygas statyti Latvijos kompozitorių kūrinius, ugdo solistus, choristus, orkestro muzikantus ir publiką. Todėl nacionalinė opera yra ir meno erdvė, ir kultūrinės atminties saugotoja.

„BAŅUTA“ – LATVIŲ NACIONALINĖS OPEROS BRANDOS ŽENKLAS

Alfrēdo Kalniņio operos „Baņuta“ premjera 1920 m. gegužės 29 d. tapo vienu svarbiausių Latvijos sceninės muzikos įvykių. „Baņuta“ laikoma pirmąja užbaigta ir scenoje pastatyta opera latvių kalba bei pirmąja latvių nacionaline opera. Ji parodė, kad Latvijos muzikinė kultūra gali sukurti ne tik dainas ar trumpus chorinius kūrinius, bet ir didelės apimties muzikinę dramą.

Kelias į premjerą prasidėjo 1903 m., kai Rygos latvių draugija paskelbė pirmosios latvių operos libreto konkursą. Temų siūlyta ieškoti latvių arba lietuvių istorijoje, legendose ir pasakose. 1905 m. vienintelė premija skirta Artūro Krūmiņio libretui „Baņuta“, pagal kurį Alfrēds Kalniņš sukūrė keturių veiksmų operą. Veiksmas vyksta meniniame, mitologizuotame senovės baltų pasaulyje. Baņutos, Daumanto, Valgudžio, Vižučio ir kitų personažų istorijoje susipina meilė, valdžia, kerštas, ištikimybė, pareiga ir asmeninis pasirinkimas. Tai nėra tiksli istorinių įvykių rekonstrukcija, bet kultūriškai prasmingas praeities vaizdinys.

Nacionalinį operos pobūdį kuria ne vien liaudies melodijų citatos. Jį gali išreikšti kalba, siužetas, simboliai, kūrėjų tikslas ir atlikimo aplinkybės. „Baņuta“ sujungė latvišką libretą, nacionalinės scenos poreikį ir vėlyvojo romantizmo muzikinę kalbą. Orkestras kuria emocinę įtampą, solistų ansambliai atskleidžia santykius, o choras įkūnija bendruomenę. Tuo pačiu laikotarpiu Jānis Mediņš pagal Rainio dramą kūrė operą „Uguns un nakts“, todėl „Baņuta“ buvo platesnio Latvijos muzikinio teatro augimo dalis.

KOKLĖ – INSTRUMENTAS, KURIO TEMBRAS TAPO KULTŪROS ŽENKLU

Koklė – tradicinis latvių styginis skambinamasis instrumentas, giminingas lietuvių kanklėms, estų kannel ir suomių kantelei. Šių instrumentų formos, pavadinimai ir grojimo būdai skiriasi, tačiau jų giminystė liudija senus Baltijos regiono kultūrinius ryšius.

Tradicinė koklė turi medinį korpusą ir virš jo ištemptas stygas. Ji laikoma ant kelių arba dedama ant stalo. Dešine ranka atlikėjas užgauna stygas, o kairės rankos pirštais nutildo tuo metu nereikalingas. Taip iš bendro sąskambio išryškėja melodija ir harmoninis fonas. Koklės tembras dažnai apibūdinamas kaip skaidrus, švelnus ir rezonuojantis, tačiau skirtinga užgavimo jėga, ritmas ir stygų slopinimas leidžia groti ir ryškiai bei judriai.

Archeologinė medžiaga koklės istoriją leidžia sieti bent su XIII amžiumi, rašytiniuose šaltiniuose ji minima nuo XVII amžiaus, o seniausia Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus rinkinyje saugoma Kuržemės koklė datuojama 1710 m. Tai nereiškia, kad tada pagaminta pirmoji koklė, bet liudija ilgą instrumento istoriją.

Kuržemėje ir Latgaloje susiformavo skirtingos koklių formos bei tradicijos. Instrumentai gali skirtis korpusu, puošyba, stygų skaičiumi ir skambesiu, todėl nacionalinis instrumentas neturi vieno nekintančio pavidalo. XIX ir XX amžių sandūroje dalis senųjų tradicijų silpo, tačiau XX a. aštuntojo ir devintojo dešimtmečių folkloro judėjimas paskatino atgimimą. Šiandien koklė skamba solo, ansambliuose, folkloro renginiuose, Dainų ir šokių šventėje bei šiuolaikiniuose įvairių žanrų projektuose.

NUO TRADICINĖS KOKLĖS IKI KONCERTINĖS

XX amžiuje buvo sukurta koncertinė koklė, turinti daugiau stygų, platesnį diapazoną ir mechanines priemones tonacijoms keisti. Ji dažniausiai statoma ant kojelių, o atlikėjas sėdi šalia. Tokia konstrukcija leidžia atlikti techniškai sudėtingesnį įvairių tonacijų repertuarą.

Tradicinė ir koncertinė koklė nėra „prastesnė“ ir „geresnė“ to paties instrumento versijos. Tradicinė siejama su regioniniu paveldu ir senaisiais grojimo būdais, o koncertinė pritaikyta muzikos mokykloms, ansambliams, koncertų salei ir profesionalių kompozitorių kūriniams.

Koklė pateko ir į orkestrinį repertuarą. Jēkabs Mediņš 1952 m. sukūrė koncertą koklei ir simfoniniam orkestrui, Romualds Jermaks 1987 m. – koncertą koklei ir kameriniam orkestrui, Ilze Akerberga 1998 m. – „Dziesma un kokles dziedājums“, o Andris Vecumnieks 1999 m. – koncertą koklei ir orkestrui. Jo kūrinyje „Altera veritas“ (2005) koklė skamba su altine fleita, akordeonu ir simfoniniu orkestru. Šie kūriniai parodo, kad koklė gali būti solistė, lygiavertė orkestro partnerė arba vienas iš neįprasto ansamblio balsų.

KAI KOKLĖS NĖRA, BET JOS SKAMBESYS GIRDIMAS

XX amžiuje buvo sukurta koncertinė koklė, turinti daugiau stygų, platesnį diapazoną ir mechanines priemones tonacijoms keisti. Ji dažniausiai statoma ant kojelių, o atlikėjas sėdi šalia. Tokia konstrukcija leidžia atlikti techniškai sudėtingesnį įvairių tonacijų repertuarą.

Kultūros ženklas gali veikti ir tada, kai pats instrumentas kūrinyje nedalyvauja. Pēterio Plakidžio simfoniniame kūrinyje „Dziedājums“ („Canto“, 1985) koklės nėra, tačiau dvi arfos ritmu ir tembru sukuria jos skambesio aliuziją. Kompozitorius necituoja konkrečios liaudies melodijos – užuomina kuriama per garso spalvą, stygų skambėjimą ir lengvą šokio pulsą.

Šis pavyzdys atskleidžia, kad muzikinę atmintį gali sužadinti ne tik melodija, bet ir tembras, ritmas ar atlikimo maniera. Muzika gali skambėti latviškai ir be tiesioginės liaudies dainos citatos, jeigu kūrėjas remiasi kultūroje atpažįstamais bruožais. Vis dėlto aliuziją lengviau pastebi klausytojas, kuris anksčiau girdėjo koklę ir žino jos reikšmę.

Tradicinė ir koncertinė koklė nėra „prastesnė“ ir „geresnė“ to paties instrumento versijos. Tradicinė siejama su regioniniu paveldu ir senaisiais grojimo būdais, o koncertinė pritaikyta muzikos mokykloms, ansambliams, koncertų salei ir profesionalių kompozitorių kūriniams.
Koklė pateko ir į orkestrinį repertuarą. Jēkabs Mediņš 1952 m. sukūrė koncertą koklei ir simfoniniam orkestrui, Romualds Jermaks 1987 m. – koncertą koklei ir kameriniam orkestrui, Ilze Akerberga 1998 m. – „Dziesma un kokles dziedājums“, o Andris Vecumnieks 1999 m. – koncertą koklei ir orkestrui. Jo kūrinyje „Altera veritas“ (2005) koklė skamba su altine fleita, akordeonu ir simfoniniu orkestru. Šie kūriniai parodo, kad koklė gali būti solistė, lygiavertė orkestro partnerė arba vienas iš neįprasto ansamblio balsų.

MOKINIŲ VIDEO | PASIKLAUSYK IR UŽPILDYK TRŪKSTAMUS ŽODŽIUS

1 VIDEO | DOMILIS LEGEIKA: TRYS LATVIJOS MUZIKOS ŽENKLAI

2 VIDEO | SIMONA LAURSEN: CHORAS KAIP TAUTINĖS KULTŪROS CENTRAS

3 VIDEO | GABIJA LIULYTĖ: „BAŅUTA“ IR DIDŽIOJI SCENA

4 VIDEO | DOROTĖJA LINABURGYTĖ: KOKLĖS SKAMBESYS

NTERAKTYVI UŽDUOTIS | KRYŽIAŽODIS „CHORAS, SCENA, INSTRUMENTAS“

Remdamasis pamokos tekstu, išspręsk kryžiažodį. Perskaityk kiekvieną apibrėžimą ir įrašyk tinkamą sąvoką, kūrinio pavadinimą arba pavardę.

KĄ ŠIANDIEN SUŽINOJOME?

1 UŽDUOTIS | TRYS ŽENKLAI IR JŲ REIKŠMĖS

2 UŽDUOTIS | CHORINĖ ATMINTIS

3 UŽDUOTIS | SCENA IR INSTRUMENTAS

KĄ SVARBIAUSIA ĮSIDĖMĖTI?

• Latvijos muzikinę kultūrą galima pažinti per tris ryškius ženklus – chorą, operos sceną ir koklę.
• Muzikos žanras apibūdina kūrinio rūšį, o kultūros ženklas parodo reiškinio sukauptą istorinę ir bendruomeninę reikšmę.
• Mišraus choro skambesį dažniausiai kuria sopranų, altų, tenorų ir bosų partijos, o a cappella reiškia dainavimą be instrumentinio pritarimo.
• Jāzepo Vītolio „Gaismas pils“ sukurta 1899 m. pagal Auseklio tekstą ir tapo vienu svarbiausių Latvijos chorinės kultūros kūrinių.
• Andrejo Jurjāno aranžuota „Pūt, vējiņi!“ parodo, kaip liaudies melodija gali tapti profesionalaus chorinio repertuaro ir tautinės atminties dalimi.
• Opera jungia libretą, solistų ir choro dainavimą, orkestrą, vaidybą bei scenos vaizdą į vieną muzikinį pasakojimą.
• Alfrēdo Kalniņio „Baņuta“, kurios premjera įvyko 1920 m. gegužės 29 d., laikoma pirmąja scenoje pastatyta latvių nacionaline opera.
• Koklė yra tradicinis latvių styginis instrumentas, giminingas lietuvių kanklėms, tačiau šiandien ji skamba ir profesionaliojoje muzikoje.
• Tradicinė ir koncertinė koklė atlieka skirtingas funkcijas; viena labiau siejama su regioniniu paveldu, kita – su platesniu koncertiniu repertuaru.
• Muzikinę tradiciją galima atpažinti ne tik iš melodijos: ją gali priminti tembras, ritmas, atlikimo būdas arba muzikinė aliuzija.
• Choras, opera ir koklė nėra atskiros salos – juos jungia kūrėjai, atlikėjai, liaudies tradicijos, švietimas ir kultūrinė atmintis.

PAMOKOS PABAIGOS REFLEKSIJA

• Choras Latvijoje yra daugiau nei dainininkų kolektyvas, nes…
• Opera muziką paverčia sceniniu pasakojimu tada, kai…
• Koklė tebėra gyvas Latvijos kultūros ženklas, nes…

NAUDOTI ŠALTINIAI