PRADĖK NUO SAVO PATIRTIES

Prisimink dainą, kurią moki iš šeimos, mokyklos, choro, stovyklos ar šventės. Galbūt tai lopšinė, gimtadienio daina, kalėdinė giesmė arba kūrinys, kurį dainuoja visa klasė. Pabandyk prisiminti ne tik melodiją, bet ir pačią jos perdavimo situaciją: kas pirmasis tau ją padainavo, kur ją išgirdai, kokia proga ji skambėjo, kiek žmonių dainavo kartu ir ar kiekvieną kartą daina buvo atliekama vienodai.

Daina išlieka gyva tada, kai yra dainuojama, perduodama kitam žmogui, pritaikoma naujai aplinkai ir iš naujo įprasminama. Senelės atliekama daina gali skambėti ramiai, laisvai ir be instrumentinio pritarimo. Mokyklos choro atliekama ta pati daina gali būti daugiabalsė, tiksliai surepetuota ir lydima fortepijono. Dainų šventėje ji gali suskambėti tūkstančiais balsų ir tapti viso renginio kulminacija.

Todėl dainos tai nuolatinis judėjimas tarp žmonių, vietų ir istorinių laikotarpių. Viena daina gali būti atliekama namuose, laukuose, bažnyčioje, mokykloje, folkloro ansamblyje, dideliame chore arba profesionalioje koncertų salėje. Kiekvienoje erdvėje ji atlieka šiek tiek kitokią funkciją, tačiau gali išsaugoti ryšį su ankstesne tradicija.

Namuose daina gali padėti nuraminti vaiką, prisiminti šeimos istoriją arba kartu švęsti. Dirbant ji gali palaikyti bendrą darbo ritmą. Per vestuves ar metų šventes daina tampa apeigos dalimi. Mokykloje ji naudojama mokantis kalbos, melodijos ir ritmo. Chore ta pati daina jau reikalauja suderinti balsus, sekti dirigentą ir atsakingai atlikti savo partiją.

Kai daina perduodama iš klausos, ji nebūtinai išlieka visiškai vienoda. Vienas dainininkas gali pakeisti žodį, kitas – melodijos posūkį, trečias – tempą arba ritmą. Tai ne visada yra klaida. Žodinėje tradicijoje variantai rodo, kad daina buvo gyva ir pritaikoma skirtingiems žmonėms bei aplinkybėms. Norint suprasti konkretų variantą, verta paklausti, iš ko žmogus dainą išmoko, kokioje vietovėje ji skambėjo, kokia buvo jos atlikimo proga ir kas ją dainavo.

Muzikos istorijos tyrėjui svarbus ne tik pats kūrinys, bet ir jo kelionė. Kartais dainos autorius žinomas, tačiau nežinoma, kas sukūrė vėliau išplitusį jos variantą. Kartais žinomas tik tekstas, bet neišlikusi melodija. Kartais iš tos pačios liaudies melodijos sukuriamos kelios chorinės aranžuotės. Todėl klausimas „kas sukūrė šią dainą?“ ne visada turi vieną paprastą atsakymą.

KODĖL LATVIJA VADINAMA DAINUOJANČIA TAUTA?

Posakis „dainuojanti tauta“ Latvijos atveju nėra vien graži metafora. Jis remiasi ilgalaike kultūros sistema, kurioje dainavimas susijęs su šeima, mokykla, bažnyčia, choru, kultūros centru, viešomis šventėmis ir užsienyje gyvenančiomis latvių bendruomenėmis.

Latvijos dainavimo tradicija ypač sustiprėjo XIX amžiuje. Tuo metu dabartinės Latvijos teritorija priklausė Rusijos imperijai, o viešajame kultūriniame gyvenime ilgą laiką svarbų vaidmenį turėjo vokiečių ir rusų kalbos. Mokyklų, spaudos, kultūrinių draugijų ir chorų plėtra suteikė daugiau galimybių latvių kalbai skambėti viešai. Dainavimas tapo būdu ne tik išreikšti jausmus, bet ir susitikti, mokytis bendro repertuaro bei patirti, kad skirtingų vietovių žmonės priklauso platesnei kultūrinei bendruomenei.

XIX amžiaus latvių tautinio atgimimo laikotarpiu daina įgijo dar vieną reikšmę. Ji tapo kalbos, kultūrinės atminties ir bendrumo ženklu. Kai skirtingų miestelių chorai susirinkdavo į vieną renginį, jie ne tik atlikdavo muzikos kūrinius. Jie rodydavo, kad latvių kalba gali būti girdima didelėje viešoje erdvėje, kad skirtingi regionai gali mokytis to paties repertuaro ir kad muzika gali padėti kurti bendrą kultūrinę tapatybę.

Svarbus žingsnis buvo 1864 m. Dikliuose surengtas latvių vyrų chorų susibūrimas. Jį organizavo dvasininkas ir mokytojas Juris Neikens. Šis renginys tapo vienu svarbiausių būsimos Dainų švenčių tradicijos pirmtakų.

Po devynerių metų, 1873 m., Rygoje įvyko pirmoji visuotinė latvių Dainų šventė. Dainų ir šokių šventė paprastai rengiama kas penkerius metus. Tačiau jos gyvenimas nesibaigia užgesus baigiamojo koncerto šviesoms. Tarp švenčių vyksta chorų repeticijos, repertuaro mokymasis, atrankos, konkursai, dirigentų darbas, regioniniai renginiai, tautinių kostiumų rengimas ir kultūros centrų veikla.

2018 m. Latvijos Dainų ir šokių šventėje dalyvavo 43 290 dalyvių. Tarp jų buvo 16 500 dainininkų iš 427 chorų ir 18 174 šokėjai iš 739 šokių kolektyvų. Šie skaičiai parodo, kad Dainų šventė yra ne vien profesionalų renginys, o didžiulis mėgėjų meno ir kultūrinio ugdymo tinklas.

2003 m. bendra Estijos, Latvijos ir Lietuvos dainų bei šokių švenčių tradicija buvo paskelbta UNESCO žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru. 2008 m. ji įrašyta į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Šis pripažinimas reiškia, kad Baltijos šalių dainų šventės vertinamos kaip gyva ir iš kartos į kartą perduodama tradicija, svarbi visai žmonijai.

LIAUDIES DAINA – PIRMASIS MUZIKINĖS TAPATYBĖS SLUOKSNIS

Latvių muzikinė kultūra neprasidėjo nuo operos teatro, konservatorijos ar simfoninio orkestro. Vienas svarbiausių jos pagrindų buvo liaudies daina – kasdieniame žmonių gyvenime gyvavusi muzika. Dainos buvo atliekamos dirbant, keliaujant, per vestuves, laidotuves, metų šventes, šeimos susibūrimus ir įvairius bendruomenės papročius.

Latvių dainos dažnai yra trumpos, glaustos ir poetinės. Neretai tai keturių eilučių tekstai, kuriuose labai nedaug žodžių perteikia didelę gyvenimo patirtį. Dainose kalbama apie žmogaus gimimą ir mirtį, šeimą, meilę, išsiskyrimą, darbą, gamtą, metų laikus, saulę, perkūną, likimą ir santykį su bendruomene. Šiuose tekstuose dažnai vartojami simboliniai vaizdai. Medis gali reikšti šeimą, gyvybę arba pasaulio tvarką. Kelias gali simbolizuoti išėjimą, kelionę arba gyvenimo pasikeitimą. Saulė gali reikšti šviesą, gyvybę ir tęstinumą. Upė gali žymėti ribą, kelionę arba laiko tėkmę. Dėl to dainos pasako ne tik apie konkretų įvykį, bet ir apie tai, kaip bendruomenė supranta žmogaus vietą pasaulyje.

Svarbu atskirti dainos tekstą ir melodiją. Užrašytas tekstas dar neatskleidžia, kaip daina skambėjo. Tas pats tekstas galėjo būti atliekamas pagal skirtingas melodijas, o viena melodija galėjo būti pritaikoma keliems tekstams. Skirtinguose regionuose galėjo kisti tempas, ritmas, ornamentika ir atlikimo būdas. Daina galėjo būti atliekama vieno žmogaus, nedidelės grupės arba visos bendruomenės. Kai kuriose Latvijos vietovėse gyvavo ir savitos daugiabalsio dainavimo formos.

DAINU SKAPIS – KAI GYVA ATMINTIS TAMPA ARCHYVU

Liaudies dainos ilgą laiką buvo perduodamos balsu. Tačiau XIX amžiuje iškilo svarbus klausimas: kaip išsaugoti tai, kas nuolat keičiasi ir gali išnykti kartu su dainą mokančiu žmogumi? Atsakymo ieškojo folkloristai, mokytojai, dvasininkai ir kiti dainų rinkėjai.

Ypač svarbus buvo folkloristas Krišjānis Barons, rinkęs, sisteminęs ir redagavęs latvių liaudies dainų tekstus. Su jo darbu susijusi Dainų skrynia, latviškai vadinama Dainu skapis, tapo vienu svarbiausių Latvijos kultūrinės atminties simbolių. Tai buvo specialiai sukurtas darbo įrankis, kuriame dainų tekstai buvo saugomi ant mažų rankraštinių lapelių. Juos reikėjo rūšiuoti pagal temas, lyginti tarpusavyje ir rengti spaudai. Taip iš daugybės atskirų žmonių atsiųstų tekstų buvo kuriamas sistemingas kultūros archyvas.

Dainų skrynia buvo pagaminta 1880 m. Joje saugoma daugiau kaip 350 000 ranka rašytų lapelių. Pagal surinktą medžiagą parengtame daugiatomiame rinkinyje paskelbta beveik 218 000 dainų tekstų. 2001 m. Dainu skapis įrašyta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ tarptautinį registrą. Dainų skrynia taip pat parodo, kad kultūros išsaugojimas yra aktyvus darbas. Tradicija savaime neišlieka, jeigu jos niekas nedainuoja, neužrašo, netyrinėja ir neperduoda kitai kartai.

STENDERIS – XVIII AMŽIAUS KULTŪRŲ SUSITIKIMAS

Latvijos kultūrą veikė ir platesni Europos kultūros procesai. XVIII amžiuje Baltijos regione plito Apšvietos idėjos: daugiau dėmesio buvo skiriama mokymui, raštingumui, kalbų vartojimui, moraliniam auklėjimui ir knygų leidybai. Šiame kontekste svarbus Gotthard Friedrich Stender (1714–1796), dar vadinamas Senuoju Stenderiu. Jis buvo dvasininkas, mokytojas, vertėjas, kalbos tyrinėtojas ir švietėjas. Stenderis veikė aplinkoje, kurioje susitiko vokiečių, latvių ir kitų Baltijos regiono kultūrų tradicijos. Jo veikla rodo, kad latvių muzikinė kultūra formavosi ne tik iš vietinio folkloro. Į ją buvo perkeliami kitose Europos šalyse sukurti tekstai, melodijos ir švietėjiškos idėjos. Išversti į latvių kalbą ir pritaikyti vietiniams žmonėms, šie kūriniai tapdavo Latvijos dainuojamosios kultūros dalimi.

1774 m. Stenderis išleido rinkinį „Jaunas Siņģes“. Jo tekstai buvo skirti dainuoti pagal žinomas melodijas. Tai nebuvo tas pats, kas iš kartos į kartą perduodama anoniminė liaudies daina. Rinkinyje buvo autorinių, verstinių ir pritaikytų tekstų, dažnai turėjusių pasaulietinę, pamokomąją arba jausminę paskirtį.

Todėl ziņģe nereikėtų vadinti visų latvių liaudies dainų sinonimu. Tai kitas dainuojamosios kultūros sluoksnis, susijęs su autoriais, vertimais, spausdintais leidiniais ir sąmoningu mokymu. Liaudies daina dažniausiai perduodama tradicijoje, o ziņģe dažniau turi konkretų tekstinį šaltinį ir aiškesnę pasaulietinę ar mokomąją paskirtį.

NUO VIETINĖS DAINOS PRIE CHORŲ JUDĖJIMO

XIX amžiuje dainavimas Latvijoje vis labiau persikėlė į organizuotą viešą erdvę. Prie to prisidėjo mokyklos, bažnyčių chorai, miestelių draugijos, mokytojai ir dirigentai. Dainuoti reikėjo mokytis ne tik individualiai. Choristai turėjo išmokti klausytis kitų balsų, laikytis bendro tempo, sekti dirigentą ir kartu sukurti vieningą skambesį.
Choras tapo ypatinga bendruomenės forma. 1864 m. Diklių renginys parodė, kad skirtingų vietovių chorai gali susitikti ir atlikti bendrą repertuarą. 1873 m. Rygos šventė šį principą išplėtė iki visos Latvijos masto. Dainų šventė tapo reguliariai atsinaujinančia tradicija, o bendras repertuaras pradėjo jungti atskiras vietoves į platesnę muzikinę bendruomenę. Dainų švenčių tradicija išliko per skirtingus politinius laikotarpius: Rusijos imperijos, nepriklausomos Latvijos, sovietinės okupacijos ir atkurtos nepriklausomybės metais. Jos repertuaras ir vieša prasmė keitėsi, tačiau bendruomeninio dainavimo pagrindas išliko.

NUO KŪRĖJO IKI INSTITUCIJOS

Stiprėjant chorų judėjimui, reikėjo vis daugiau naujo repertuaro, profesionaliai parengtų aranžuočių, dirigentų, muzikos mokytojų ir kompozitorių. Reikėjo ir institucijų, kurios galėtų šiuos žmones rengti. Vienas svarbiausių Latvijos muzikos istorijos vardų buvo Jāzeps Vītols (1863–1948). Jis kūrė chorinę, vokalinę ir orkestrinę muziką. Tokie jo kūriniai kaip „Gaismas pils“, „Septiņas latviešu tautasdziesmas“ ir „Ziemeļblāzma“ rodo, kaip latvių folkloro ir chorinės kultūros idėjos buvo perkeliamos į profesionalią kompozicinę kalbą. Profesionali kompozicinė kalba nereiškia, kad liaudies daina tampa „geresnė“ tik tada, kai ją apdoroja kompozitorius. Kompozitorius pasirenka tam tikrą melodiją ar tekstą, sukuria harmoniją, paskirsto balsus, numato formą ir pritaiko kūrinį konkrečiai atlikėjų sudėčiai. Tai yra naujas kūrybos sluoksnis, tačiau dainos tradicinė kilmė išlieka svarbi.

1919 m. Vītols įsteigė Latvijos konservatoriją ir tapo jos vadovu. Profesionaliosios muzikos brandą taip pat liudija Alfrēdo Kalniņio opera „Baņuta“. Jos premjera įvyko 1920 m. gegužės 29 d. „Baņuta“ laikoma pirmąja užbaigta ir scenoje pastatyta opera latvių kalba bei pirmąja latvių nacionaline opera. Operos libretą parašė Artūrs Krūmiņš. Siužete kuriamas mitologizuotas senovės Baltijos pasaulis, kuriame susipina latvių, lietuvių ir kitų senųjų baltų kultūros ženklai. Todėl opera nėra tikslus istorinių įvykių atkūrimas. Tai meninis pasakojimas apie įsivaizduojamą praeitį, žmonių konfliktus, meilę, pareigą ir bendruomenės likimą.

PAPILDOMOS INTERAKTYVIOS IR KOMANDINĖS UŽDUOTYS

1 UŽDUOTIS | GYVOJI LATVIJOS MUZIKOS ISTORIJOS LAIKO JUOSTA

Darbo forma: komandinė užduotis. Komandos dydis – 3–4 mokiniai.

Užduotis: kiekviena komanda gauna šešias korteles. Kortelėse surašykite 6 skirtingus įvykius, tačiau nenurodant jų chronologinės tvarkos: išleistas „Jaunas Siņģes“ / Dikliuose surengtas latvių vyrų chorų susibūrimas / Rygoje įvyko pirmoji visuotinė latvių Dainų šventė / pagaminta Dainų skrynia – Dainu skapis / įsteigta Latvijos konservatorija / įvyko operos „Baņuta“ premjera.

Ką reikia padaryti? (1) Sudėliokite korteles chronologine tvarka. (2) Prie kiekvieno įvykio parašykite metus. (3) Kiekvienam įvykiui priskirkite vieną iš keturių sričių: liaudies kultūra / chorinė kultūra / muzikinis ugdymas / profesionalioji sceninė muzika. (4) Pasirinkite du greta esančius įvykius ir paaiškinkite, kas per laikotarpį tarp jų pasikeitė. (5) Komandos atsakymą trumpai pristatykite klasei.

2 UŽDUOTIS | MUZIKOS ISTORIJOS DETEKTYVAI: ATPAŽINK KULTŪROS SLUOKSNĮ

Darbo forma: darbas poromis arba mažomis komandomis.

Užduotis: perskaitykite keturias situacijas ir kiekvienai parinkite tinkamiausią sąvoką: liaudies daina / ziņģe / aranžuotė / chorinė kultūra.

Situacijos:
A. Mergaitė dainą išmoko iš savo močiutės. Močiutė ją buvo girdėjusi vaikystėje, tačiau nežinojo dainos autoriaus. Kitame miestelyje ta pati daina atliekama šiek tiek kitokia melodija.
B. XVIII amžiuje išleidžiamas dainuoti skirtas latviškas tekstas. Jis yra išverstas arba pritaikytas pagal kitos Europos šalies kūrinį ir turi pamokomąją paskirtį.
C. Kompozitorius paima žinomą melodiją, sukuria jai keturių balsų harmoniją ir pritaiko mokyklos chorui.
D. Skirtingų miestų kolektyvai mokosi bendrą repertuarą, dalyvauja atrankose ir susitinka atlikti kūrinių didelėje Dainų šventėje.

KĄ ŠIANDIEN SUŽINOJOME?

Kuris teiginys tiksliausiai apibūdina liaudies dainos perdavimą?

• A. Liaudies daina visada perduodama tik iš spausdintų natų.
• B. Liaudies daina gali būti perduodama žodine tradicija ir turėti skirtingų variantų.
• C. Liaudies dainą gali atlikti tik profesionalus folkloro ansamblis.

Su kuriuo žmogumi siejamas 1774 m. leidinys „Jaunas Siņģes“?

• A. Jāzeps Vītols.
• B. Gotthard Friedrich Stender.
• C. Alfrēds Kalniņš.

Kuo Dainu skapis svarbi Latvijos kultūrai?

• A. Joje saugomi ir sisteminami latvių liaudies dainų tekstai.
• B. Tai pirmasis Latvijos operos teatro pastatas.
• C. Tai muzikos instrumentas, naudojamas Dainų šventėje.

Kur ir kada įvyko pirmoji visuotinė latvių Dainų šventė?

• A. 1864 m. Dikliuose.
• B. 1873 m. Rygoje.
• C. 1919 m. Rygoje.

Kuo Latvijos muzikos istorijoje svarbūs 1919 metai?

• A. Jāzeps Vītols įsteigė Latvijos konservatoriją.
• B. Išleistas „Jaunas Siņģes“.
• C. Pagaminta Dainų skrynia.

Ką Latvijos muzikos istorijoje žymi 1920 m. gegužės 29 d.?

• A. Pirmosios visuotinės Dainų šventės pradžią.
• B. Operos „Baņuta“ premjerą.
• C. Pirmąjį Dainu skapis pristatymą.

KĄ SVARBIAUSIA ĮSIDĖMĖTI?

• Latvijos muzikinės tapatybės pagrindą sudaro ne vien profesionalioji muzika, bet ir šeimos, bendruomenės bei liaudies dainavimo tradicijos.
• Liaudies daina gali būti perduodama iš klausos ir turėti skirtingų variantų.
• Dainu skapis parodo, kaip žodinė tradicija buvo renkama, užrašoma, sisteminama ir išsaugoma.
• Stenderio „Jaunas Siņģes“ liudija XVIII amžiuje vykusius kultūrų mainus ir pasaulietinės dainuojamosios kultūros plėtrą latvių kalba.
• 1864 m. Diklių renginys ir 1873 m. pirmoji visuotinė Dainų šventė yra susiję, tačiau skirtingi istorijos įvykiai.
• Dainų šventė yra ilgalaikis bendruomeninis, muzikinis ir ugdomasis procesas.
• 1919 m. įsteigta Latvijos konservatorija padėjo nuosekliai rengti profesionalius muzikus.
• 1920 m. įvykusi operos „Baņuta“ premjera parodė Latvijos profesionaliosios sceninės muzikos brandą.
• Liaudies daina, chorinė kultūra, muzikinis ugdymas ir opera yra tarpusavyje susijusios Latvijos muzikinio gyvenimo dalys.

PAMOKOS PABAIGOS REFLEKSIJA

• Užbaik du sakinius:

  • Iki šios pamokos maniau, kad muzikinė tapatybė yra…
  • Dabar suprantu, kad dainos istorijai priklauso ne tik jos sukūrimo data, bet ir…